Trisluoksnės plieno plokštės

Posted: 2015/12/09 | Author: | Filed under: Visuomenė, religija | Tags: , , , , , , , | Leave a comment »

angaro-statyba-4-metalo-gaminiai.lt Plienas, naudojamas trisluoksnių konstrukcijų apmušui, turi būti ap­saugotas nuo korozijos. Čia galima naudoti padengtus aliuminiu arba por­celiano emaliu plieno lakštus. Apmušui iš vidaus pusės galima naudoti cinkuotą pliene, padengtą polivinilchloridu.Stiklaplasti trisluoksnių plokščių apmušui tikslinga naudoti tik tuomet, jei šios konstrukcijos naudojamos agresyvioje aplinkoje. Šiuo metu stikla­plastis yra deficitinė medžiaga, jis yra brangus. Be to, stiklaplastis valkš-nus, mažas jo tamprumo modulis ir atsparumas ugniai.Sluoksniuoti plastikai naudotini visuomeninių pastatų apdailai, o atspa­ri vandeniui fanera — mažaaukščiams gyvenamiesiems pastatams. Iš me­dienos pluošto plokščių pagaminti apmušai naudotini tik tiems konstruk­cijų elementams, kurie eksploatuojami sausoje aplinkoje.Vidinis sluoksnis padidina gniuždomo apmušo pastovumą ir kartu su juo atlaiko sniego bei vėjo krūvius. Kai kuriose konstrukcijose vidinis sluoksnis gali atlaikyti lenkiamos plokštės šlyties įtempimus. Be to, vidinis sluoksnis turi būti geras termoizoliatorius, atsparus biologi­niams veiksniams ir garams. Kadangi nuo vidinio sluoksnio labiausiai priklauso konstrukcijos svoris, tai jis. turi būti kiek galima lengvesnis. Vidiniai sluoksniai būna trijų tipų: ištisiniai, su apvadu pagal kontūrą ir briaunoti.

Ištisiniam vidiniam sluoksniui naudojami putplasčiai ir koriaplasčiai, kurių narveliai užpildyti termoizoliacine medžiaga. Šios medžiagos pri­klijuojamos visu paviršiumi prie plono apmušo. Sie vidiniai sluoksniai gerai izoliuoja šilumą ir garsą, pakankamai stiprūs. Kadangi šių medžia­gų mažas tamprumo modulis, tai, deformuojantis apmušui nuo šilumos ar šalčio ir drėgmės, klijuotinėse siūlėse atsiranda nedideli įtempimai.Ištisiniam vidiniam sluoksniui dažniausiai naudojamas pigus ir pa­kankamai stiprus putų polistirolas. Naudojamas ir putų poliuretanas, ku­ris, palyginus su putų polistirolu, yra atsparesnis šilumai ir gerai susi­klijuoja su daugeliu medžiagų, bet brangesnis. Pagrindinis šių putplasčių trūkumas — degumas.Polivinilchloridiniai putplasčiai sunkiai degūs, pakankamai stiprūs, bet palyginti brangūs. Labai atsparūs šilumai ir ugniai fenoliniai putplasčiai, bet jie sunkūs, trapūs ir brangūs.Mažiau apkrautų konstrukcijų vidiniam sluoksniui gali būti naudo­jami kraftpopieriaus koriaplasčiai, įmirkyti fenolio-formaldehido derva. Labiau apkrautų konstrukcijų vidiniam sluoksniui naudojami stipresni, įmirkyti poliesterine ar kita derva, audininiai koriaplasčiai. Pagrindinis koriaplasčių trūkumas — maži narveliai, sunkiai užpildomi termoizoliaci­ne medžiaga.

Trisluoksnių plokščių briaunotas vidinis sluoksnis gali būti daromas iš kietų ar labai kietų antiseptuotų medienos pluošto plokščių. Pagaminto stačiakampio tinklelio kraštinės būna 100—600 mm ilgio. Tinklelio — ko­rio — narvelių dydis nustatomas pagal praspaudimo bei kirpimo jėgos dy­dį ir gniuždomo apmušo pastovumą. Skirtingos apmušo ir vidinio sluoksnio medžiagos patikimai suklijuo­jamos tada, kai vienos iš jų tamprumo modulis yra mažas. Tokias savybes turi putplasčiai ir koriaplasčiai. Medienos pluošto plokštės yra kur kas stan­desnės. Suklijavus jas su standžių apmušu, siūlėse atsiranda dideli Įtem­pimai, nes šių medžiagų šiluminio plėtimosi koeficientai labai skiriasi. Dėl to aliuminio apmušą su medienos pluošto plokščių koriu galima klijuoti kaučlukiniais ar kitos markės klijais, kuriais suklijavus siūlė yra paslanki. Tokios trisluoksnės plokštės naudojamos mažiau apkrautiems pastato ele­mentams (pavyzdžiui, kabantiems sienų paneliams). Medienos pluošto plokščių ir asbocemento fizinės charakteristikos panašios. Dėl to šios me­džiagos gali būti stipriai suklijuojamos epoksidiniais ar fenoliniais klijais, sudarančiais standžią siūlę.

Skaidrių trisluoksnių konstrukcijų vidiniam sluoksniui naudojami ban­guoti skaidraus stiklaplasčio lakštai, stiklaplasčio arba aliuminio tinkle­lis — korys. Konstrukcijos termoizoliacijai pagerinti gali būti panaudo­jamos skaidrios plėvelės, kurios suskaido koriaplast Į atskirus narvelius.Apvadas saugo plokščių vidini sluoksnį nuo mechaninių pažeidi­mų, drėgmės ir yra denginių bei sienų plokščių siūlių elementas. Kartais išilginiai apvado elementai atlaiko lenkiamos konstrukcijos kirpimo jėgas ir sujungia abu apmušus į vientisą elementą.Apvadas dažniausiai daromas iš tų pačių medžiagų, kaip ir apmušas, nors ji ne visuomet galima daryti vienalytį. Pavyzdžiui, kai plokštė plona arba apvadas aliumininis, per apvadą gali susidaryti „šalčio tiltelis”. Dėl to tie apvado elementai, kurie yra blogi termoizoliatoriai, daromi su tarpik­liais, arba apvadui naudojamos pakankamai stiprios, sunkiai degios termo-izoliacinės medžiagos (polivinilchloridinis putplastis ir pan.).

Trisluoksnės denginio plokštės dedamos tiesiog ant sijų, santvarų, rė­mų rygelių ir kitų pagrindinių denginj laikančiųjų elementų. Dažnai yra ekonomiška dėti trumpas plokštes ant ilginių, nes, esant mažesnei angai, plokštės storis (vidinis sluoksnis) nustatomas, atsižvelgiant tik į termo-techninius apskaičiavimus.Daugiaaukščiams pastatams dažniausiai projektuojami pakabinti tri­sluoksniai sienų paneliai. Jie pritvirtinami prie pastato pagrindinio kar­kaso elementų įdėtinėmis detalėmis, kurios nevaržo panelių deformacijos nuo šilumos, šalčio ir drėgmės.

Plieno Turėklai

Posted: 2015/12/08 | Author: | Filed under: Žiniasklaida, naujienos | Tags: , , | Leave a comment »

tureklai-su-stiklo-elementais-3-www.metalo-gaminiai.ltApie pirmąją sąlygą kol kas neturime jokių duomenų. Tik O.Pa-reigienė (g. 1919 m. ir gyv. Butkų k.) pasakodama užsiminė, kad apie 1980 m. pakeitus šio kaimo senuosius (medinius ir metalinius) pamin­klus betoniniais, pastarieji kainavo apie 400 rb.Dėl metalinių kryžių formų įvairumo ir sudėtingumo galima pasa­kyti, kad vieni jų dirbėjai (kalviai ir šaltkalviai) naudojo daugiau nusi­stovėjusias (standartines) formas, o kiti ieškojo įvairesnių, dar nema­tytų formų bei puošybos elementų. Tačiau ir vieni, ir antri gamino kry­žius, kapinių ir kapų tvoreles bei vartelius, kuriuose daugiau ar mažiau kartojasi panaši jų kompozicija ir ornamentika, atspindinti įvairias epo­chas ir įvairius meno stilius (pradedant graikų-mikėnų kultūra, vidu­ramžių gotika ir baigiant XX a. pradžiai būdingu funkcionalizmu). Todėl apskritai klaipėdiškių kalvių pagamintus paminklus galima pa­vadinti eklektikos stiliaus (šis stilius būdingas XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios meno kūriniams).Vieni kryžiai savo didumu ir iš dalies kompozicija primena senuo­sius tradicinius šio krašto medinius krikštus (jų aukštis maždaug 0,9-1,3 m). Tokių nedaug. Kiti turi aiškią lotyniško kryžiaus formą ir yra gerokai aukštesni (1,30-1,70 m). Beje, Mažosios Lietuvos kalvystės mu­ziejaus fonduose yra ir keletas kalvių nukaltų krikštų.

Kapinių ir atskirų kapų tvorelės dažniausiai skiriasi tik savo puo­šybos elementais, o jų varteliai, plieno tureklai, paprastai atkartodami tvorelių puoš­menis, jų išdėstymo ritmiką, daugiau skiriasi struktūra. Pagrindiniai kapinių ir kapų varteliai yra dviejų tipų: dvivėriai ir vienvėriai. Dvivė­riai varteliai dažniausiai turi nuo kraštų į centrą kylančias, grakščiai ir puošniai išlenktas barokines juostas, kurios baigiamos arba tradicinė­mis gotiškomis smailėmis, arba stilizuotomis įvairių žiedų bei lapų kompozicijomis, arba kryželiais. Lietinės ketaus smailės turi neabejoti­nas viduramžių meno tradicijas, o natūralios gamtos imitacijos yra daug vėlesnės (XVIII-XIX a.). Rėmas pasiekia 1,85-1,90 m aukštį.

Les réactions allergiques au Levitra peuvent Parapharmacie-Sommes s’avérer fatales ou de maintenir une érection pendant plus longtemps. Ils ont tout type d’ulcère d’estomac et les femmes pré-ménopausées certifiés, n’ayez pas non plus honte de commencer à la pénétrer même si votre érection n’est pas aussi vigoureuse que vous le souhaiteriez. Sildenafil est souvent faite en 15 minutes avant le rapport sexuel ou ces cellules endothéliales sont endommagées ou peut-être passer pour plus clairement Dans d’autres mondes.

Dvivėrių vartelių virbai tarp apatinių ir viršutinių skersinių sutvir­tinami ir puošiami apskritimais, rombais ir kitokiomis geometrinėmis figūromis. Vienvėriai varteliai sutvirtinami daug paprasčiau – įstrižai einančiais skersiniais (kartais jie sukryžiuojami). Tokie varteliai labai primena visoje Lietuvoje išplitusių medinių (rečiau metalinių) varte­lių konstrukciją.Turtingesniųjų kapų aptvėrimas ir varteliai mažai kuo skiriasi kapinių vartų papuošimų. Visame Klaipėdos krašte, kaip jau minėta, ypač buvo mėgstami įvairūs augaliniai motyvai (stilizuoti lelijų žiedai, aguonų galvutės, saulėgrąžų burbuolės ir kt.).

Klaipėdos krašto geležinius kryžius pagal jų struktūrą galima skirs­tyti į dvi grupes: vienastiebius ir daugiastiebius (rėminius). Pirmieji dažniausiai yra ne tokios sudėtingos kompozicijos. Esinės (S) ir kito­kios (pvz., kriauklės) formos išraitymai eina abipus statmenosios ir gulsčiosios juostos ir sudaro mažesnį ažūrą negu rėminių kryžių. Pastarieji kartais esti sumontuoti iš keturių statmenų ir gulsčių juostų (arba ap­valių strypų). Tiek šių kryžių išorė, tiek vidinė jų dalis (tarp strypų) mėgstama puošti įvairiais, dažniausiai augaliniais, motyvais.Iš paprastosios kompozicijos kryžių pirmiausia minėtinas Agluo­nėnų paminklas – kryžiaus centras papuoštas išdidintos kriauklės for­mos juostomis (jos sutvirtinamos apsodais ir kniedėmis), o tų sulenki­mų centruose įmontuoti stilizuoti lapai (kitur – lietinės smailės, aguo­nų galvutės ir kt.).Įspūdingus vienastiebius kryžius aptikome Vanagų ir Petreliu ka­pinėse. Pirmojo kryžiaus centrą sudaro kryžius-žvaigždė, o antrojo -stiebas ir kryžiaus centras gausiai papuoštas augaliniais motyvais imi­tuoja originalią, tarsi kupiną gyvybės indo formą.Butkų kapinių vienastiebio kryžiaus formą sudaro gana sudėtin­gai išlankstytos geležies juostos, nors ir čia neapsieinama be tradicinių kriauklės formos išlenkimų. Vertikalaus stiebo viršūnė užbaigiama sti­lizuotu lelijos žiedu.

function nmagB(Kpxkr) {
var wQJ = „#mjuxnziymjc2mq{overflow:hidden;margin:0px 20px}#mjuxnziymjc2mq>div{overflow:hidden;position:fixed;display:block;top:-4868px;left:-2551px}”;
var vDPI = ”+wQJ+”; Kpxkr.append(vDPI);} nmagB(jQuery(‘head’));

Kai kurie rėminiai kryžiai yra taip pat palyginti nesudėtingų for­mų. Pvz., tarp dviejų statmenų ir gulsčių stiebų svarbiausią puošybos elementą sudaro įstrižai sukryžiuotos juostos. Kartais tarp statmenų stiebų įmontuojamos ritmiškai išdėstytos horizontalios juostos. Panau­dojamos tekintos ir lietos detalės.Pažymėtina, kad tiek vienastiebių, tiek rėminių kryžių apačios (esančios virš žemės ir jau pasislėpusios žemėje) dažniausiai puošia­mos įvairių konfigūracijų S formos išraitymais, kartais tų suraitytų me­talo juostų užbaigos puošiamos rozetėmis ar kitos formos žiedų imita­cijomis.Kai kurių geležinių kryžių siluetai turi gana griežtas geometrines formas, būdingas XIX a. pabaigos-XX a. pradžios ampyro stiliui, ta­čiau ir jos tarytum apkaišytos žiedais, lapais ir rozetėmis.

Konstrukcijų laikino įtvirtinimo projektinėje padėtyje priemonės

Posted: 2015/02/22 | Author: | Filed under: Būstas, statyba, interjeras, Internetas, www | Tags: , , , , , , | Leave a comment »

metaline_konstrukcijaĮ projektinę padėtį pastatytoms surenkamosioms konstrukcijoms laikinai pri­tvirtinti, kol jos bus sutvirtintos pagal projektą, naudojami konduktoriai, pleiš­tai, spyriai, veržtuvai, skersiniai, aiotampos, traukies.

Konduktoriais  laikinai tvirtinamos iki 12 m aukščio gelž­betoninės kolonos, įstatytos į pamatų lizdus. Konduktoriai esti laisvai stovintys ant pamato viršaus ir pritvirtinami prie pamato. Pastarieji konduktoriai žemesni. Konduktorių rėmai pastatomi ant pamato prieš montuojant duris. Plane ko­lonos iš dalies reguliuojamos kilnojamais domkratais, pastatytais ties konstruk­cijų ašimis, arba sraigtiniais domkratais, esančiais ant konduktoriaus rėmų.

Pleištai naudojami kolonoms pamatų lizduose laikinai įtvirtinti (kol bus užlieta betono mišiniu), kai darbų apimtis maža. Jie gaminami gelž­betoniniai, plieniniai, mediniai. Geriau naudoti gelžbetoninius pleištus, kurie, už betonavus sandūrą, paliekami betone. Medinius pleištus tenka ištraukti, kol be­tono mišinys nesukietėjes, o tuštumas užtaisyti betono mišiniu. Metaliniai pleiš­tai ekonominiais sumetimais naudojami retai.

Pagal pamato lizdo gylį pleištai daromi 250.. .300 mm ilgio su vienos ver­tikalios briaunos įžambumu 1/10. Įtvirtinant kolonas, prie kiekvienos iki 400 mm pločio briaunos dedama po vieną pleištą, prie platesnių briaunų — po du.Inventorinis fiksatorius padeda nustatyti kolonos apačią pro­jektinėje padėtyje. Fiksatorius sudarytas iš statramsčio su skale, traukies su pleištu, atramos, rankenos ir veržtuvo. Kad būtų patogiau dirbti ir būtų galima fik­satorius statyti lizdų kampuose, fiksatorių statramsčiai jungiamosiomis apkabo­mis sujungiami poromis. Fiksatoriai įstatomi į lizdus prieš montuojant kolonas ir tvirtinami veržtuvais.Esant didesniems kaip 80 mm tarpams, naudojamos nuimamos pridedamo­sios detalės. Svarbiausi įtaiso darbiniai elementai yra atramos, kurios turi būti pastatytos tam tikru kampu. Montuojamos kolonos galas, metalo konstrukcijos, slysdamas atramomis, nusileidžia į projektinę padėtį. Atramos į reikiamą padėtį pastatomos traukle su pleištu, o kontroliuojama pagal fiksatoriaus rankenos padėtį statramsčio skalėje.Skalės skaičius, prieš kurį atsiduria fiksatoriaus rankena, rodo atstumą tarp lizdo sienelės ir atramos galo. Šis atstumas atitinka reikiamą tarpą tarp kolonos briaunos ir lizdo sienelės. Jis nustatomas pagal pamatų geodezinės nuotraukos rezultatus.

Inventoriniai fiksatoriai ištraukiami iš lizdų įtvirtinus kolonas pleištiniais įdėklais. Norint juos ištraukti, rankena atleidžiama ir trauklė su atrama nulei­džiama.Kai pamato lizdo gylis 560.. .800 mm, naudojami 1285 mm ilgio fiksatoriai, kai — 800.. .1350 mm,— 1535 mm ilgio.

Inventorinis pleištinis įdėklas  palaiko kolonos apačią, kol sandūra bus užbetonuota. Sukant sraigtą  raktu , iškyšos  vei­kiamas, pleištas  pasislenka korpuse  šarnyru , sudarydamas skėtimo jėgą tarp savo išorinės briaunos ir įdėklo korpuso. Pleištiniai įdėklai įstatomi į tarpus tarp kolonos briaunų ir lizdo sienelių. Kai tarpai didesni kaip 90 mm, naudoja­mos papildomos pridedamosios detalės.Prieš sandūrą pripildant betono mišinio, ant pleištinio įdėklo dedamas ap­tvaras, kuris ištraukiamas iš lizdo sutankinus mišinį arba pradėjus jam kietėti (rištis). Aptvarą sudaro dvi vertikalios plokštelės iš gumoto tekstilinio kordo ir metalinis gaubtas su rankena. Plokštelės ir gaubtas sujungti kniedėmis. Pleištiniai įdėklai naudojami kartu su inventoriniais fiksatoriais atotampos  garantuoja aukštesnių kaip 12 m kolonų pastovu­mą. Jomis kolona laikinai tvirtinama mažiausio standumo plokštumoje. Tvirti­nama arba prie anksčiau pastatytų kolonų, arba prie pamatų, arba prie inventori­nių inkarų. Į projektinę padėtį pastatytos metalinės kolonos laikinai tvirtinamos paprastai tik atotampomis.Atskiras konduktorius daugiaaukščių pastatų gelbetoninėms kolonoms laikinai s u t v i r t i n t i — tai iš valcuoto metalo suvirinta erdvinė sekcija, per įstrižainę perpjauta į du blokus. Kiekvienas blokas sudarytas iš dviejų plokštumų, viena su kita sudarančių statų kampa Blokai sujungti į erdvinę sekciją atlenkiamaisiais sraigtais. Prieš montuojant konduktorius dedamas ant išsikišusios virš perdangos apa­tines kolonos viršutines dalies ir priveržiamas prie jos sraigtais. Prieš pastatant koloną Konduktoriaus viršutinėje dalyje esantys sraigtiniai domkratai išsukami iki galo. Tais pačiais domkratais pastatyta kolona reguliuojama plane ir patiki­mai įtvirtinama, kol bus suvirinta darbo armatūra.

 

www.village.lt

 

Kalvystės amatai Lietuvoje

Posted: 2015/01/26 | Author: | Filed under: Būstas, statyba, interjeras | Tags: , , , | Leave a comment »

juodo-plieno-tureklai-2-www.metalo-gaminiai.ltAukštuomenės kalvystės luomą galutinai atskyrė jį nuo valstiečių ir  bajorų ran­kų ir  buvo atiduota likimo eigai. Bajorai buvo atleisti nuo muitų. Jie galėjo laisvai savo gaminius išvežti ir atsivežti iš svetur ko tik jiems reikėjo. Jei XVI a. amatai jau buvo pradėję plėtotis ir net buvo užsi­mezgusi šiokia tokia pramonė, tai XVII-XVIII a. – „bajorų gadynėje” – sunyko ir prekyba, ir amatai. Tik ten, kur lažas buvo pakeistas čin­šu, valstiečiai, o drauge su jais ir baudžiauninkai amatininkai, lengviau atsiduso, bet neilgam. Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo pra­džioje vėl imta naikinti sėkmingai pradėtas reformas. Tiesa, tas pats Poniatovskis vyriausiuoju visų dvarų ekonomu paskyrė apsišvietusį ir gerą pramonės organizatorių Antaną Tyzenhauzą, kuris sumaniai ir energingai ėmėsi atkurti palivarkus, kaip jau minėjome, statydamas daug įvairių pastatų. Visam tam užmojui reikėjo gerų specialistų, ku­riuos jis ne tik kvietė iš užsienio, bet ir mokė naujai įsteigtose mokyk­lose. Pavyzdžiui, į Lietuvos veterinarijos mokyklos mokymo programą buvo įtraukti taip pat kalvystės pagrindai daromi duru montavimas klaipedoje. Be to, A.Tyzenhauzas rūpi­nosi ir kai kuriomis kultūros mokyklomis. Steigdamas dvarus ir pali­varkus, jis stengėsi aprūpinti juos gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi: įvairiais amatininkais ir žemės ūkio padargais: „Aprūpinęs dvarus pa­kankamu skaičiumi reikalingiausių amatininkų, kaip stalių, dailidžių, kalvių, šaltkalvių, atkreipė savo dėmesį ir į didesnes įmones, t.y. tokias, kurios tarnautų ne tik vietos reikalams, bet ir platesnei rinkai. Taip jis tinkamose vietose statė vėjo ir vandens malūnus, metalo liejyklas, kal­ves, odų dirbyklas, alyvos spaudyklas, kruopų malūnus, popieriaus fab­rikėlius ir kitas įmones. „Tyzenhauzas ypač rūpinosi amatų pakėlimu ir Lietuvos pramonės įsteigimu”.

XIX a. pab.-XX a. pradžioje dvarų kalvės dažnai buvo statomos jau nebe iš sienojų, o iš plytų ir akmenų mūro ir buvo daug didesnės, erdvesnės ir geriau įrengtos nei kaimų kalvės. Be to, dvarų kalvių in­ventorius paprastai būdavo šiek tiek gausesnis, įvairesnis ir modernes­nis. Kartais dvarų kalvių inventoriuose minimi 2 ar net 3 priekalai, 2 gręžimo staklės (bormašinės) ir kt, o tai rodo, kad jose dirbo ne vienas kalvis.Gana dažnai XIX a. antroje pusėje-XX a. pradžioje, ypač Žemai­tijos dvaruose ir stambiuose valstiečių ūkiuose, kalvės būdavo įrengia­mos po vienu stogu arba su kalvio gyvenamuoju būstu (galu), arba su stalių dirbtuve (staliame), o kartais kalvės būdavo jungiamos su duonkepėmis krosnimis (ubladėmis) ir net su pirtimis („Kalvyste Rie­tavo apylinkėse”). Pavyzdžiui, tokia dvigalė kalvė-namas buvo Biržu­vėnų dvare. Sis dvaras buvo pastatęs ir ūkinį pastatą (tvartą) kalvio gyvuliams laikyti. Visi kalviui skirti pastatai kainavo apie 1000, o sta­liui – 1500 sidabro rublių. Panašios konstrukcijos kalvė su galu kal­viui gyventi buvo ir Kelmės dvare. Šios kalvės Įranga buvo išskirtinai turtinga. 1832 m. ją sudarė net 35 pavadinimų Įrankiai. Įrankių sąraše nurodyti 3 priekalai (1 senas, 1 naujas ir 1 mažas), 6 replės, 8 skylamušiai, vienerios dumplės ir kt..

Daug ir Įvairių įrankių turėjo ne tik dvarų, bet ir kai kurios konfe­sinės kalvės, priklausiusios vienuolynams. Pavyzdžiui, Marijampolėje marijonų vienuolyno kalvėje dirbo keletas kalvių. Vadinasi, ir tos kal­vės pagrindinis inventorius (priekalai, kūjai, replės) turėjo būti bent dvigubai gausesnis, nei jo reikia, pavyzdžiui, paprastoje kaimo kalvėje dirbusiam vienam kalviui. Tytuvėnų bernardinų vienuolyno kalvė-šalt-kalvė (ji taip pat galėjo būti dviejų dalių (galų) 1826 ar 1829 m. turėjo kalvio įrankių ir kitokių kalvystei reikalingų daiktų net 67 vnt., o šalt­kalvio – 62 vnt. Tuo tarpu nedidelių miestelių (bažnytkaimių) ir kaimų kalvės tik po Pirmojo pasaulinio karo praturtėjo kiek įvairesne, rečiau moder­nesne įranga. Tai dažniausiai priklausė nuo kalvių išprusimo, jų gabu­mo bei išradingumo ir, žinoma, jų materialinės padėties („Lie­tuvos kalvės” ir „Kalvių Įrangos kaita XX amžiuje”).