Trisluoksnės plieno plokštės
Posted: 2015/12/09 Filed under: Visuomenė, religija | Tags: metalinės konstrukcijos, metalo gaminiai, pertvaros, polistirolas, statybanamo.lt, stogeliai, trisluoksnis plienas, turėklai Leave a comment »
Plienas, naudojamas trisluoksnių konstrukcijų apmušui, turi būti apsaugotas nuo korozijos. Čia galima naudoti padengtus aliuminiu arba porceliano emaliu plieno lakštus. Apmušui iš vidaus pusės galima naudoti cinkuotą pliene, padengtą polivinilchloridu.Stiklaplasti trisluoksnių plokščių apmušui tikslinga naudoti tik tuomet, jei šios konstrukcijos naudojamos agresyvioje aplinkoje. Šiuo metu stiklaplastis yra deficitinė medžiaga, jis yra brangus. Be to, stiklaplastis valkš-nus, mažas jo tamprumo modulis ir atsparumas ugniai.Sluoksniuoti plastikai naudotini visuomeninių pastatų apdailai, o atspari vandeniui fanera — mažaaukščiams gyvenamiesiems pastatams. Iš medienos pluošto plokščių pagaminti apmušai naudotini tik tiems konstrukcijų elementams, kurie eksploatuojami sausoje aplinkoje.Vidinis sluoksnis padidina gniuždomo apmušo pastovumą ir kartu su juo atlaiko sniego bei vėjo krūvius. Kai kuriose konstrukcijose vidinis sluoksnis gali atlaikyti lenkiamos plokštės šlyties įtempimus. Be to, vidinis sluoksnis turi būti geras termoizoliatorius, atsparus biologiniams veiksniams ir garams. Kadangi nuo vidinio sluoksnio labiausiai priklauso konstrukcijos svoris, tai jis. turi būti kiek galima lengvesnis. Vidiniai sluoksniai būna trijų tipų: ištisiniai, su apvadu pagal kontūrą ir briaunoti.
Ištisiniam vidiniam sluoksniui naudojami putplasčiai ir koriaplasčiai, kurių narveliai užpildyti termoizoliacine medžiaga. Šios medžiagos priklijuojamos visu paviršiumi prie plono apmušo. Sie vidiniai sluoksniai gerai izoliuoja šilumą ir garsą, pakankamai stiprūs. Kadangi šių medžiagų mažas tamprumo modulis, tai, deformuojantis apmušui nuo šilumos ar šalčio ir drėgmės, klijuotinėse siūlėse atsiranda nedideli įtempimai.Ištisiniam vidiniam sluoksniui dažniausiai naudojamas pigus ir pakankamai stiprus putų polistirolas. Naudojamas ir putų poliuretanas, kuris, palyginus su putų polistirolu, yra atsparesnis šilumai ir gerai susiklijuoja su daugeliu medžiagų, bet brangesnis. Pagrindinis šių putplasčių trūkumas — degumas.Polivinilchloridiniai putplasčiai sunkiai degūs, pakankamai stiprūs, bet palyginti brangūs. Labai atsparūs šilumai ir ugniai fenoliniai putplasčiai, bet jie sunkūs, trapūs ir brangūs.Mažiau apkrautų konstrukcijų vidiniam sluoksniui gali būti naudojami kraftpopieriaus koriaplasčiai, įmirkyti fenolio-formaldehido derva. Labiau apkrautų konstrukcijų vidiniam sluoksniui naudojami stipresni, įmirkyti poliesterine ar kita derva, audininiai koriaplasčiai. Pagrindinis koriaplasčių trūkumas — maži narveliai, sunkiai užpildomi termoizoliacine medžiaga.
Trisluoksnių plokščių briaunotas vidinis sluoksnis gali būti daromas iš kietų ar labai kietų antiseptuotų medienos pluošto plokščių. Pagaminto stačiakampio tinklelio kraštinės būna 100—600 mm ilgio. Tinklelio — korio — narvelių dydis nustatomas pagal praspaudimo bei kirpimo jėgos dydį ir gniuždomo apmušo pastovumą. Skirtingos apmušo ir vidinio sluoksnio medžiagos patikimai suklijuojamos tada, kai vienos iš jų tamprumo modulis yra mažas. Tokias savybes turi putplasčiai ir koriaplasčiai. Medienos pluošto plokštės yra kur kas standesnės. Suklijavus jas su standžių apmušu, siūlėse atsiranda dideli Įtempimai, nes šių medžiagų šiluminio plėtimosi koeficientai labai skiriasi. Dėl to aliuminio apmušą su medienos pluošto plokščių koriu galima klijuoti kaučlukiniais ar kitos markės klijais, kuriais suklijavus siūlė yra paslanki. Tokios trisluoksnės plokštės naudojamos mažiau apkrautiems pastato elementams (pavyzdžiui, kabantiems sienų paneliams). Medienos pluošto plokščių ir asbocemento fizinės charakteristikos panašios. Dėl to šios medžiagos gali būti stipriai suklijuojamos epoksidiniais ar fenoliniais klijais, sudarančiais standžią siūlę.
Skaidrių trisluoksnių konstrukcijų vidiniam sluoksniui naudojami banguoti skaidraus stiklaplasčio lakštai, stiklaplasčio arba aliuminio tinklelis — korys. Konstrukcijos termoizoliacijai pagerinti gali būti panaudojamos skaidrios plėvelės, kurios suskaido koriaplast Į atskirus narvelius.Apvadas saugo plokščių vidini sluoksnį nuo mechaninių pažeidimų, drėgmės ir yra denginių bei sienų plokščių siūlių elementas. Kartais išilginiai apvado elementai atlaiko lenkiamos konstrukcijos kirpimo jėgas ir sujungia abu apmušus į vientisą elementą.Apvadas dažniausiai daromas iš tų pačių medžiagų, kaip ir apmušas, nors ji ne visuomet galima daryti vienalytį. Pavyzdžiui, kai plokštė plona arba apvadas aliumininis, per apvadą gali susidaryti „šalčio tiltelis”. Dėl to tie apvado elementai, kurie yra blogi termoizoliatoriai, daromi su tarpikliais, arba apvadui naudojamos pakankamai stiprios, sunkiai degios termo-izoliacinės medžiagos (polivinilchloridinis putplastis ir pan.).
Trisluoksnės denginio plokštės dedamos tiesiog ant sijų, santvarų, rėmų rygelių ir kitų pagrindinių denginj laikančiųjų elementų. Dažnai yra ekonomiška dėti trumpas plokštes ant ilginių, nes, esant mažesnei angai, plokštės storis (vidinis sluoksnis) nustatomas, atsižvelgiant tik į termo-techninius apskaičiavimus.Daugiaaukščiams pastatams dažniausiai projektuojami pakabinti trisluoksniai sienų paneliai. Jie pritvirtinami prie pastato pagrindinio karkaso elementų įdėtinėmis detalėmis, kurios nevaržo panelių deformacijos nuo šilumos, šalčio ir drėgmės.
Kalvystės amatai Lietuvoje
Posted: 2015/01/26 Filed under: Būstas, statyba, interjeras | Tags: metalinės konstrukcijos, metalo gaminiai, metalo konstrukcijos, turėklai Leave a comment »
Aukštuomenės kalvystės luomą galutinai atskyrė jį nuo valstiečių ir bajorų rankų ir buvo atiduota likimo eigai. Bajorai buvo atleisti nuo muitų. Jie galėjo laisvai savo gaminius išvežti ir atsivežti iš svetur ko tik jiems reikėjo. Jei XVI a. amatai jau buvo pradėję plėtotis ir net buvo užsimezgusi šiokia tokia pramonė, tai XVII-XVIII a. – „bajorų gadynėje” – sunyko ir prekyba, ir amatai. Tik ten, kur lažas buvo pakeistas činšu, valstiečiai, o drauge su jais ir baudžiauninkai amatininkai, lengviau atsiduso, bet neilgam. Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo pradžioje vėl imta naikinti sėkmingai pradėtas reformas. Tiesa, tas pats Poniatovskis vyriausiuoju visų dvarų ekonomu paskyrė apsišvietusį ir gerą pramonės organizatorių Antaną Tyzenhauzą, kuris sumaniai ir energingai ėmėsi atkurti palivarkus, kaip jau minėjome, statydamas daug įvairių pastatų. Visam tam užmojui reikėjo gerų specialistų, kuriuos jis ne tik kvietė iš užsienio, bet ir mokė naujai įsteigtose mokyklose. Pavyzdžiui, į Lietuvos veterinarijos mokyklos mokymo programą buvo įtraukti taip pat kalvystės pagrindai daromi duru montavimas klaipedoje. Be to, A.Tyzenhauzas rūpinosi ir kai kuriomis kultūros mokyklomis. Steigdamas dvarus ir palivarkus, jis stengėsi aprūpinti juos gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi: įvairiais amatininkais ir žemės ūkio padargais: „Aprūpinęs dvarus pakankamu skaičiumi reikalingiausių amatininkų, kaip stalių, dailidžių, kalvių, šaltkalvių, atkreipė savo dėmesį ir į didesnes įmones, t.y. tokias, kurios tarnautų ne tik vietos reikalams, bet ir platesnei rinkai. Taip jis tinkamose vietose statė vėjo ir vandens malūnus, metalo liejyklas, kalves, odų dirbyklas, alyvos spaudyklas, kruopų malūnus, popieriaus fabrikėlius ir kitas įmones. „Tyzenhauzas ypač rūpinosi amatų pakėlimu ir Lietuvos pramonės įsteigimu”.
XIX a. pab.-XX a. pradžioje dvarų kalvės dažnai buvo statomos jau nebe iš sienojų, o iš plytų ir akmenų mūro ir buvo daug didesnės, erdvesnės ir geriau įrengtos nei kaimų kalvės. Be to, dvarų kalvių inventorius paprastai būdavo šiek tiek gausesnis, įvairesnis ir modernesnis. Kartais dvarų kalvių inventoriuose minimi 2 ar net 3 priekalai, 2 gręžimo staklės (bormašinės) ir kt, o tai rodo, kad jose dirbo ne vienas kalvis.Gana dažnai XIX a. antroje pusėje-XX a. pradžioje, ypač Žemaitijos dvaruose ir stambiuose valstiečių ūkiuose, kalvės būdavo įrengiamos po vienu stogu arba su kalvio gyvenamuoju būstu (galu), arba su stalių dirbtuve (staliame), o kartais kalvės būdavo jungiamos su duonkepėmis krosnimis (ubladėmis) ir net su pirtimis („Kalvyste Rietavo apylinkėse”). Pavyzdžiui, tokia dvigalė kalvė-namas buvo Biržuvėnų dvare. Sis dvaras buvo pastatęs ir ūkinį pastatą (tvartą) kalvio gyvuliams laikyti. Visi kalviui skirti pastatai kainavo apie 1000, o staliui – 1500 sidabro rublių. Panašios konstrukcijos kalvė su galu kalviui gyventi buvo ir Kelmės dvare. Šios kalvės Įranga buvo išskirtinai turtinga. 1832 m. ją sudarė net 35 pavadinimų Įrankiai. Įrankių sąraše nurodyti 3 priekalai (1 senas, 1 naujas ir 1 mažas), 6 replės, 8 skylamušiai, vienerios dumplės ir kt..
Daug ir Įvairių įrankių turėjo ne tik dvarų, bet ir kai kurios konfesinės kalvės, priklausiusios vienuolynams. Pavyzdžiui, Marijampolėje marijonų vienuolyno kalvėje dirbo keletas kalvių. Vadinasi, ir tos kalvės pagrindinis inventorius (priekalai, kūjai, replės) turėjo būti bent dvigubai gausesnis, nei jo reikia, pavyzdžiui, paprastoje kaimo kalvėje dirbusiam vienam kalviui. Tytuvėnų bernardinų vienuolyno kalvė-šalt-kalvė (ji taip pat galėjo būti dviejų dalių (galų) 1826 ar 1829 m. turėjo kalvio įrankių ir kitokių kalvystei reikalingų daiktų net 67 vnt., o šaltkalvio – 62 vnt. Tuo tarpu nedidelių miestelių (bažnytkaimių) ir kaimų kalvės tik po Pirmojo pasaulinio karo praturtėjo kiek įvairesne, rečiau modernesne įranga. Tai dažniausiai priklausė nuo kalvių išprusimo, jų gabumo bei išradingumo ir, žinoma, jų materialinės padėties („Lietuvos kalvės” ir „Kalvių Įrangos kaita XX amžiuje”).
Paskutiniai komentarai