Kalvystės amatai Lietuvoje
Posted: 2015/01/26 | Author: poseidon | Filed under: Būstas, statyba, interjeras | Tags: metalinės konstrukcijos, metalo gaminiai, metalo konstrukcijos, turėklai |Leave a comment »Aukštuomenės kalvystės luomą galutinai atskyrė jį nuo valstiečių ir bajorų rankų ir buvo atiduota likimo eigai. Bajorai buvo atleisti nuo muitų. Jie galėjo laisvai savo gaminius išvežti ir atsivežti iš svetur ko tik jiems reikėjo. Jei XVI a. amatai jau buvo pradėję plėtotis ir net buvo užsimezgusi šiokia tokia pramonė, tai XVII-XVIII a. – „bajorų gadynėje” – sunyko ir prekyba, ir amatai. Tik ten, kur lažas buvo pakeistas činšu, valstiečiai, o drauge su jais ir baudžiauninkai amatininkai, lengviau atsiduso, bet neilgam. Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo pradžioje vėl imta naikinti sėkmingai pradėtas reformas. Tiesa, tas pats Poniatovskis vyriausiuoju visų dvarų ekonomu paskyrė apsišvietusį ir gerą pramonės organizatorių Antaną Tyzenhauzą, kuris sumaniai ir energingai ėmėsi atkurti palivarkus, kaip jau minėjome, statydamas daug įvairių pastatų. Visam tam užmojui reikėjo gerų specialistų, kuriuos jis ne tik kvietė iš užsienio, bet ir mokė naujai įsteigtose mokyklose. Pavyzdžiui, į Lietuvos veterinarijos mokyklos mokymo programą buvo įtraukti taip pat kalvystės pagrindai daromi duru montavimas klaipedoje. Be to, A.Tyzenhauzas rūpinosi ir kai kuriomis kultūros mokyklomis. Steigdamas dvarus ir palivarkus, jis stengėsi aprūpinti juos gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi: įvairiais amatininkais ir žemės ūkio padargais: „Aprūpinęs dvarus pakankamu skaičiumi reikalingiausių amatininkų, kaip stalių, dailidžių, kalvių, šaltkalvių, atkreipė savo dėmesį ir į didesnes įmones, t.y. tokias, kurios tarnautų ne tik vietos reikalams, bet ir platesnei rinkai. Taip jis tinkamose vietose statė vėjo ir vandens malūnus, metalo liejyklas, kalves, odų dirbyklas, alyvos spaudyklas, kruopų malūnus, popieriaus fabrikėlius ir kitas įmones. „Tyzenhauzas ypač rūpinosi amatų pakėlimu ir Lietuvos pramonės įsteigimu”.
XIX a. pab.-XX a. pradžioje dvarų kalvės dažnai buvo statomos jau nebe iš sienojų, o iš plytų ir akmenų mūro ir buvo daug didesnės, erdvesnės ir geriau įrengtos nei kaimų kalvės. Be to, dvarų kalvių inventorius paprastai būdavo šiek tiek gausesnis, įvairesnis ir modernesnis. Kartais dvarų kalvių inventoriuose minimi 2 ar net 3 priekalai, 2 gręžimo staklės (bormašinės) ir kt, o tai rodo, kad jose dirbo ne vienas kalvis.Gana dažnai XIX a. antroje pusėje-XX a. pradžioje, ypač Žemaitijos dvaruose ir stambiuose valstiečių ūkiuose, kalvės būdavo įrengiamos po vienu stogu arba su kalvio gyvenamuoju būstu (galu), arba su stalių dirbtuve (staliame), o kartais kalvės būdavo jungiamos su duonkepėmis krosnimis (ubladėmis) ir net su pirtimis („Kalvyste Rietavo apylinkėse”). Pavyzdžiui, tokia dvigalė kalvė-namas buvo Biržuvėnų dvare. Sis dvaras buvo pastatęs ir ūkinį pastatą (tvartą) kalvio gyvuliams laikyti. Visi kalviui skirti pastatai kainavo apie 1000, o staliui – 1500 sidabro rublių. Panašios konstrukcijos kalvė su galu kalviui gyventi buvo ir Kelmės dvare. Šios kalvės Įranga buvo išskirtinai turtinga. 1832 m. ją sudarė net 35 pavadinimų Įrankiai. Įrankių sąraše nurodyti 3 priekalai (1 senas, 1 naujas ir 1 mažas), 6 replės, 8 skylamušiai, vienerios dumplės ir kt..
Daug ir Įvairių įrankių turėjo ne tik dvarų, bet ir kai kurios konfesinės kalvės, priklausiusios vienuolynams. Pavyzdžiui, Marijampolėje marijonų vienuolyno kalvėje dirbo keletas kalvių. Vadinasi, ir tos kalvės pagrindinis inventorius (priekalai, kūjai, replės) turėjo būti bent dvigubai gausesnis, nei jo reikia, pavyzdžiui, paprastoje kaimo kalvėje dirbusiam vienam kalviui. Tytuvėnų bernardinų vienuolyno kalvė-šalt-kalvė (ji taip pat galėjo būti dviejų dalių (galų) 1826 ar 1829 m. turėjo kalvio įrankių ir kitokių kalvystei reikalingų daiktų net 67 vnt., o šaltkalvio – 62 vnt. Tuo tarpu nedidelių miestelių (bažnytkaimių) ir kaimų kalvės tik po Pirmojo pasaulinio karo praturtėjo kiek įvairesne, rečiau modernesne įranga. Tai dažniausiai priklausė nuo kalvių išprusimo, jų gabumo bei išradingumo ir, žinoma, jų materialinės padėties („Lietuvos kalvės” ir „Kalvių Įrangos kaita XX amžiuje”).
Paskutiniai komentarai