Kalvystės amatai Lietuvoje

Aukštuomenės kalvystės luomą galutinai atskyrė jį nuo valstiečių ir  bajorų ran­kų ir  buvo atiduota likimo eigai. Bajorai buvo atleisti nuo muitų. Jie galėjo laisvai savo gaminius išvežti ir atsivežti iš svetur ko tik jiems reikėjo. Jei XVI a. amatai jau buvo pradėję plėtotis ir net buvo užsi­mezgusi šiokia tokia pramonė, tai XVII-XVIII a. – „bajorų gadynėje” – sunyko ir prekyba, ir amatai. Tik ten, kur lažas buvo pakeistas čin­šu, valstiečiai, o drauge su jais ir baudžiauninkai amatininkai, lengviau atsiduso, bet neilgam. Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo pra­džioje vėl imta naikinti sėkmingai pradėtas reformas. Tiesa, tas pats Poniatovskis vyriausiuoju visų dvarų ekonomu paskyrė apsišvietusį ir gerą pramonės organizatorių Antaną Tyzenhauzą, kuris sumaniai ir energingai ėmėsi atkurti palivarkus, kaip jau minėjome, statydamas daug įvairių pastatų. Visam tam užmojui reikėjo gerų specialistų, ku­riuos jis ne tik kvietė iš užsienio, bet ir mokė naujai įsteigtose mokyk­lose. Pavyzdžiui, į Lietuvos veterinarijos mokyklos mokymo programą buvo įtraukti taip pat kalvystės pagrindai daromi duru montavimas klaipedoje. Be to, A.Tyzenhauzas rūpi­nosi ir kai kuriomis kultūros mokyklomis. Steigdamas dvarus ir pali­varkus, jis stengėsi aprūpinti juos gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi: įvairiais amatininkais ir žemės ūkio padargais: „Aprūpinęs dvarus pa­kankamu skaičiumi reikalingiausių amatininkų, kaip stalių, dailidžių, kalvių, šaltkalvių, atkreipė savo dėmesį ir į didesnes įmones, t.y. tokias, kurios tarnautų ne tik vietos reikalams, bet ir platesnei rinkai. Taip jis tinkamose vietose statė vėjo ir vandens malūnus, metalo liejyklas, kal­ves, odų dirbyklas, alyvos spaudyklas, kruopų malūnus, popieriaus fab­rikėlius ir kitas įmones. „Tyzenhauzas ypač rūpinosi amatų pakėlimu ir Lietuvos pramonės įsteigimu”.

XIX a. pab.-XX a. pradžioje dvarų kalvės dažnai buvo statomos jau nebe iš sienojų, o iš plytų ir akmenų mūro ir buvo daug didesnės, erdvesnės ir geriau įrengtos nei kaimų kalvės. Be to, dvarų kalvių in­ventorius paprastai būdavo šiek tiek gausesnis, įvairesnis ir modernes­nis. Kartais dvarų kalvių inventoriuose minimi 2 ar net 3 priekalai, 2 gręžimo staklės (bormašinės) ir kt, o tai rodo, kad jose dirbo ne vienas kalvis.Gana dažnai XIX a. antroje pusėje-XX a. pradžioje, ypač Žemai­tijos dvaruose ir stambiuose valstiečių ūkiuose, kalvės būdavo įrengia­mos po vienu stogu arba su kalvio gyvenamuoju būstu (galu), arba su stalių dirbtuve (staliame), o kartais kalvės būdavo jungiamos su duonkepėmis krosnimis (ubladėmis) ir net su pirtimis („Kalvyste Rie­tavo apylinkėse”). Pavyzdžiui, tokia dvigalė kalvė-namas buvo Biržu­vėnų dvare. Sis dvaras buvo pastatęs ir ūkinį pastatą (tvartą) kalvio gyvuliams laikyti. Visi kalviui skirti pastatai kainavo apie 1000, o sta­liui – 1500 sidabro rublių. Panašios konstrukcijos kalvė su galu kal­viui gyventi buvo ir Kelmės dvare. Šios kalvės Įranga buvo išskirtinai turtinga. 1832 m. ją sudarė net 35 pavadinimų Įrankiai. Įrankių sąraše nurodyti 3 priekalai (1 senas, 1 naujas ir 1 mažas), 6 replės, 8 skylamušiai, vienerios dumplės ir kt..

Daug ir Įvairių įrankių turėjo ne tik dvarų, bet ir kai kurios konfe­sinės kalvės, priklausiusios vienuolynams. Pavyzdžiui, Marijampolėje marijonų vienuolyno kalvėje dirbo keletas kalvių. Vadinasi, ir tos kal­vės pagrindinis inventorius (priekalai, kūjai, replės) turėjo būti bent dvigubai gausesnis, nei jo reikia, pavyzdžiui, paprastoje kaimo kalvėje dirbusiam vienam kalviui. Tytuvėnų bernardinų vienuolyno kalvė-šalt-kalvė (ji taip pat galėjo būti dviejų dalių (galų) 1826 ar 1829 m. turėjo kalvio įrankių ir kitokių kalvystei reikalingų daiktų net 67 vnt., o šalt­kalvio – 62 vnt. Tuo tarpu nedidelių miestelių (bažnytkaimių) ir kaimų kalvės tik po Pirmojo pasaulinio karo praturtėjo kiek įvairesne, rečiau moder­nesne įranga. Tai dažniausiai priklausė nuo kalvių išprusimo, jų gabu­mo bei išradingumo ir, žinoma, jų materialinės padėties („Lie­tuvos kalvės” ir „Kalvių Įrangos kaita XX amžiuje”).