Peru: nuo indėnų nepabėgsi (1 dalis)
Posted: 2014/09/28 Filed under: Kelionės, turizmas | Tags: indenai, keliones Leave a comment »Kalėdas sutikome Cusco, Naujus metus atšventėme Arequipoje, o tarpušvenčiu pakilome keturis kilometrus virš jūros lygio, norėdami apžiūrėti legendinį ežerą Titikaką. Visą laiką mus lydėjo Peru indėnai: spalvingi, kramtantys koką, pardavinėjantys visiems velniams skirtas žoleles ir gyvenantys savo sunkų, tačiau mums labai įdomų gyvenimą.
Pirmiausiai grįžtame į Zuzunaga, atsigauname po Machu Picchu vaizdų, nusiprausiame lietuje ir pradedame dėliotis tolimesnius darbelius. Žydrės tikslas – savaitę lankyti ispanų kalbos kursus ir persilaužti į naują lygį (take ir to the next level). Valdas nusprendžia, jog ateinančią savaitę daug miegos, rašys, taupys ir ilsėsis. Kiekvienam savi reikalai… Grįžę iš Aquas Calientes susirandame naują pigesnį (bet, kaip pasirodė, daug geresnį) viešbutį ir sustojame vienoje vietoje. Tai kažkas naujo mūsų kelionėje.
Liko kelios dienos iki Kalėdų patiekalai, todėl neturime tikslo skubėti toliau. Cusco yra puiki vieta sustoti ir sutikti kokias europiečiams svarbias šventes prieš judant toliau. Sakysit, kodėl tik europiečiams, juk peruiečiai irgi krikščionys? Atsakysim: inkų „pacha mama“ („žemė motina“) čia daug svarbesnė už Mergelę Mariją, o pagoniškos šventės daug rimtesnės už kokias Kalėdas ar Velykas. Tai mes puikiai pajutome per kelias Cusco praleistas dienas.
Kalėdinis indėnų turgus
Smagiausias dalykas, viešint Cusco – ilgai miegoti, o išsimiegojus apsivilkti šiltesnį megztuką ir klaidžioti siauromis miesto gatvėmis. Jei pasiklysti, aukštis ir saulė diktuoja kryptį. Šitaip gali iki begalybės vaikščioti inkų kvartalais, atrasti vis naujas vieteles, kuriose vietinės moterys gano lamas ir bando iš turistų už nuotraukas uždirbti kelias soles.
Kartais lamos tiesiog įsispiria ir nusišlapina ant šaligatvio. Kartais nusituština, todėl vaikštant Cusco gatvelėmis svarbu ne tik atsimušinėti nuo vietinių indėnų pasiūlymų nusifotografuoti su meilia vietine mergaite, laikančia mažą avytę ar lamą rankose. Gyvendamas Cusco centre, greitai įpranti atsispirti nuo penkių pagrindinių pasiūlymų: išsikeisti valiutą, nusipirkti masažą, pietus prabangiame restorane, neblogą turą į vietas, kuriose jau buvai, arba arbatos. Labiausiai vilioja masažų siūlytojos, jaunos ir išvaizdžios merginos, visais savo judesiais žadėdamos šį tą daugiau nei tradicinis nugaros pagrumdymas. Kita vertus, sunkiausia atsispirti kelių smulkių pinigėlių už nuotrauką prašančioms indėnėms – juk tokios spalvingos ir mielos…
Bolivija: šalis, kurioje viskas kitaip
Posted: 2014/09/02 Filed under: Kelionės, turizmas | Tags: Bolivija, keliones Leave a comment »Dažnai mūsų klausiat: na ir kaip po metų kelionės? Ar neatsibodo? Ar vis dar yra stebinančių dalykų? Nuoširdžiai kalbant, įspūdžio kartelės pakilo ir jeigu anksčiau užtekdavo bet kokio ugnikalnio ar ežero kalnuose, dabar norisi vaizdingesnio, taisyklingesnio, aukštesnio… Tačiau pamatę Boliviją supratome, kad dar yra pasaulyje vietų, kurios priverčia kiekviename žingsnyje sakyti „Vau!“
Šį kartą į Boliviją užsukome trumpam, vos savaitei. Pamatėme tik nedidelį šalies gabalėlį, bet apetitas taip pakilo, kad dabar būtinai norime čia sugrįžti kelionės pabaigoje. „Lonely planet“ šmaikštauja, kad Bolivija pasaulyje garsi dėl aukščiausio visko. Mes priduriame – čia yra daug daugiau.
Tai viena vargingiausių šalių žemyne, nors „sėdi“ ant milžiniškų žemės turtų. Bolivija indėniškesnė už Peru ar Ekvadorą, todėl čia dar daugiau tradicinių rūbų spalvų, turgaus šurmulio ir indėniškos, mums dažnai nesuvokiamos tvarkos. Indėniška tvarka yra chaoso sinonimas, tačiau boliviečiams tai visai netrukdo gyventi. Kaip virti džiovintus grybus – štai kas šovė į galvą. Jie turi savo sistemą, su kuria susidūrėme nuo pirmųjų metrų pasienyje.
Vietinių niekada nepergudrausi
Iš Čilės miesto Calamos ankstyvą rytą pajudėjome prie pasienio. Kelionė turėjo trukti apie šešias valandas – apie dvi valandas turėjome važiuoti iki pasienio, ten susitvarkyti formalumus, pakeisti autobusą į bolivietišką ir likusį laiką kratytis žvyrkeliais iki Uyuni, mūsų tikslo. Deja, nuotykiai prasidėjo dar Čilės pusėje, kai autobusėlis užkaito ir sustojo visiškoje dykynėje.
Vairuotojas paprašo, kad visi duotų savo turimą geriamą vandenį – bandys pilti į radiatorių ir tokiu būdu nuvažiuoti bent iki artimiausio kaimelio už keliolikos kilometrų. Paaukoto vandens užtenka keliems šimtams metrų. Vėl sustojam toje pačioje dykumoje, bet dabar jau blogiau – nebeturim vandens.
Stovim, laukiam, vėjas kaukia. Didžiausia problema šiuo metu – norėti į tualetą. Autobuse nėra, o aplink tik lygumos, todėl vyrukai mažų reikalų dar subėgioja (kažkam kyla drąsi mintis taip pripildyti autobuso radiatorių). Bet ką daryti, jei kas nors užsimanys daugiau? Atsakymas: eiti kuo toliau. Netrukus atsiranda drąsuolių, kurie nutolsta gal kelis kilometrus „dykumos apžiūrėti“, rizikuodami grįžę autobuso neberasti. Bet grįžta visi, akivaizdžiai laimingesni. Kaip užsinorėjau sriubos. Po dviejų valandų keliu pravažiuoja pirma transporto priemonė, kaip tik turinti šiek tiek daugiau vandens, todėl esame išgelbėti – netrukus pasiekiame kaimuką ir pasipildome vandens atsargas.
Jeigu čia kaltę galima suversti technikai, tai dėl kito nuotykio kaltinti galime tik save. Jei apskritai yra prasmės kažką kaltinti. Kai čilietiškas autobusas atvyksta į pasienį ir visi susirenkame išvykimo antspaudus, po kelių minučių esame paleidžiami dykynėje, kur mūsų jau laukia bolivietiškas autobusas. Dvigubai mažesnis už mūsiškį. Tai reiškia, kad sėdimas vietas gaus greičiausiai ten nubėgę, kiti stovės keturias valandas. Valdas užsiima eilę prie išėjimo ir prieš pat autobusui sustojant dar šūkteli Žydrei: „Šansų pergudrauti vietinius mažai, bet pabandom“.
Laukite antros dalies.
Paskutiniai komentarai