Kietas Trinidado riešutėlis

Kietas Trinidado riešutėlis
Šitos salos iš karto nesukramtysi, kaip cheminio bulvių traškučio su plastmasinio sūrio įdaru. Trinidadas neatsiskleidžia iš karto, jis tarsi ežiukas pasitinka susirietęs į kamuolį ir atkišęs spyglius. Tik paėmęs jį ant rankų ir švelniai paglostęs gali pamatyti, kad tame spyglių kamuolyje slepiasi riesta nosis, žavios akytės ir aštrūs, bet nepikti nagučiai. O šitos kelionės laukėme labai ilgai.

kelionesPirmosios dienos sostinėje Port of Spaine praėjo desperatiškai galvojant, kaip kuo greičiau išsinešdinti iš šito miesto, o gal ir iš šitos salos. Po dviejų savaičių jau gana graudžiai mojavome šiam nesaugiausio valstybės miesto titulą turinčiam miestui. Netgi lankė šventvagiškos mintys pabūti čia savaitę ilgiau, jas pavyko nuvyti tik ištraukus didelių išlaidų kortą.

Kas pasikeitė? Tiesiog pradėjome triaukšti tą kietą riešutėlį, atrasdami vis naujų skonių. Pirmiausiai apsipratome su gatvėmis ir skubančiais įmonių darbuotojais. Atradome vis daugiau saugių ir smagių rajonų. Galiausiai perpratome vietinio transporto sistemą ir gana pigiai pradėjome keliauti po šalį, pamatydami vis daugiau jos spalvų ir susipažindami su jos istorija.

Trinidado gyventojai – tikras tautų, kultūrų, odos spalvų ir kalbų katilas. Ačiū už tai reikėtų tarti anglams ir ispanams, kurie pasikeisdami valdė šias salas, gabendami į čia esančias plantacijas vergus iš Afrikos. Vėliau salose padaugėjo užsidirbti norinčių atvykėlių iš Indijos ir Kinijos, o tašką padėjo iš gelmių ištryškusi nafta, atvėrusi Trinidado vartus viso pasaulio verslo žmonėms.

Taip ir jautiesi šioje saloje – tarsi katile, kuriame verda gyvenimas gatvėse, liejasi emocijos ir kartais pokšteli karštakošių jaunuolių šautuvai. Nieko ypatingo. Niujorke ar net tame pačiame Vilniuje kartais gali būti kur kas nesaugiau. Verda ir eismo sistema su britų palikimu – eismu kaire puse.

Praeini pakelėje pastatytą indų šventyklėlę, o greta – jau kinų prekybos kvartalas, už kurio būriuojasi Amerikos reperių muzikos garsiai klausantys juodaodžiai. „Respect, man“, – taria vienas iš jų ir atkiša kumštį. Tai pasisveikinimo ritualas, kurio metu užuot spaudus vienas kitam ranką užtenka lengvai sutrenkti kumščiais ar alkūnėmis.

Judi toliau ir už nugaros palikęs purviną uostą netrunki prieiti tvoromis apstatytą ir apsauginiais nusagstytą turčių kvartalą. Už jo stūkso gana nesaugios naktį ir benamių pilnos kapinės, o gretimame kvartale – vėl prekyba brangiais valgiais ir ekstravagantiškų mados kolekcijų pristatymas ekskliuzyviniuose vakarėliuose. O kur dar gražūs ežerai lyg veidrodžiai.

Išvažiuoji už miesto ir gali susipažinti ne tik su kamščių pilnomis gatvėmis, bet ir keletu salos įdomybių. Į Port of Spainą atvežti vergai buvo apgyvendinami lūšnose ant greta stūkstančių kalvų. Miestui tapus sostine čia kūrėsi vis daugiau turčių, kurie privengė vargingų kvartalų, tad savo namus statė arčiau jūros. Argi ne kurioziška situacija – vargšų bendruomenės dabar turi lūšnas kalvose su puikiais vaizdais į Karibų jūrą, o turčiai spaudžiasi nusausintose pelkėse…


Madridas – saulės miestas

Šį kartą atostogos atėjo taip, kaip ateina koks šeštadienis arba močiutės gimimo diena – dirbom, dirbom ir jos tiesiog atėjo. Metas aktyvus, todėl nebuvo laiko nei detaliam maršrutui parengti, nei vizijai, misijai ir strategijai sudaryti. Tiesiog penktadienį tyliai pabaigėm darbus, nuvykom į oro uostą ir išskridom į saulės miestą Madridą, turėdami tikslą aplankyti ne tik šį miestą, bet ir visą šiaurinę Ispanijos pakrantę.

„Katinų“ miestas
Persėdant Frankfurte lėktuvas užvėlavo, todėl Madridą pasiekėm kiek vėliau, negu tikėjomės – apie pirmą nakties. Vėliau supratom, kad niekam čia tas neįdomu – žmonės be šeštos ryto nelabai užmiega, todėl savo draugus, pas kuriuos apsistojome, radome be vargo.

Keliauji per naktinį miestą ir grožiesi, kaip gyvenimas jame, net atokesniuose rajonuose, verda. Madridiečiai paprastai tiek užsišvenčia, kad kitą dieną miega iki pietų, o vakare vėl tūsinasi. „Lonely planet“ rašo, kad dėl tokio gyvenimo būdo kiti ispanai madridiečius vadina katinais. Apibūdinimas, sakyčiau, labai arti tiesos…
Apsistojame draugų, kuriuos susiradome per hospitalityclub.org, bute. Kelionės ir paskutinė hyper aktyvi darbo diena taip išvargino, kad pasisveikinę norime tik griūti į lovą. Beveik taip ir pavyksta.

Kita diena prasideda jau gerai įsidienojus. Jokių konkrečių planų, ką pamatyti ir ką nuveikti neturime, bet vėliau paaiškėjo, kad čia niekas nieko neplanuoja.
Tiesiog eini į miestą, susitinki su draugais, eini į klubą, kitą klubą, tapas barą (papasakosiu daugiau, kas tai), servezerią (alaus barą), vėl į klubą… Gyvenimas kaip šventė.

Pirmo išėjimo į lauką tikslas – išgerti kavos ir užkąsti. Šeštadienį tai padaryti kiek sudėtingiau, nes ispanai jau pusiau švenčia, o sekmadienį beveik neįmanoma, nes tada jie jau švenčia, kaip dera. Mums pasitaiko šeštadienis, todėl viskas gerai.

Lengvos pažintys
Hola! Šitas žodis būtinas bet kurioje ispaniškoje įstaigoje ir geriau jį spėti pasakyti pirmam. Paprastas mandagumo gestas, be kurio tave padavėjai gal ir aptarnaus, bet tikrai nebus malonūs. Tokie jau tie ispanai – dirba savo malonumui, o jeigu darbas (ar klientas) jiem nemalonus, tai iš karto pamatysi.

Dar vienas dalykas, kuris gali kristi į akis kavinėse ar baruose – šiukšlės ant grindų. Ispanai sėdėdami prie baro nepergyvena dėl panaudotos servetėlės ir tiesiog meta ją ant žemės, todėl po kurio laiko prie baro susidaro tokios šiukšlių krūvelės, vėliau sušluojamos užeigos darbuotojų. Iš pradžių dėmesį atkreipia, bet vėliau įpranti.

Vienas geriausių dalykų, ką galima gauti rytais Ispanijos kavinėse, yra stipri „caffe solo“ ir saldžios bandelės. Mmm… Kava visur, kur buvome, buvo vienodai gera, o bandelės tikrai skanios, todėl Lietuvoje rytais beveik nevalgydami per atostogas tapome tikrais pusryčių maniakais.

Taigi užkremtame pusryčių (apie 14 val. dienos) ir kreipiame savo kojytes miesto centro link. Pasisekė įsikurti visai netoli, todėl gana greitai prižingsniuojame pagrindinius miesto kvartalus.

Madridas neturi tokių saldainiukų, kaip Vokietija, Eifelio bokštas, Tower bridge ar arklio ieškančio Gedimino skulptūra. Užtai žmonės šitam mieste – nors prie žaizdos dėk.
Vėliau vietiniai pasakojo, kad pažintys čia mezgasi ir užsibaigia akimirksniu. Eini gatve, pamatai simpatišką žmogų, pasisveikini ir čiuožiat kartu į klubą ar namo, DVD žiūrėti. Tiesiog taip.

Pabandykim tai įsivaizduoti Lietuvoje. Labas, kuo tu vardu? (pliaukštelėjimas per žandą). Gal einame į klubą, pašoksime, išgersime? (Trinktelėjimas į nosį). Supratau, netraukia. O tu domiesi? (spyris į tarpukojį). Na, maždaug taip. Read the rest of this entry »