Kuo skiriasi kaupimas nuo investavimo?

Dažnai žmonės painioja du asmeniniuose finansuose naudojamus terminus „kaupimas“ ir „investavimas“ kartais kaupdami pinigus jie teigia, kad investuoja ir atvirkščiai. Dar dažna klaida būna daiktų pirkimas, t. y. Kuris daiktas laikomas kaupimo, kuris investavimo daiktu ir panašiai. Kaupimas gali būti ne tik vertybinių popierių įsigijimas ar indėlių banke padėjimas. Tai gali būti gyvybės draudimas kaupiamuoju draudimu, pensijų fondai ir t.t. Dažnai siūloma atskirti savo investicijas nuo rizikos. Jei rizika gali paveikti santaupas, tai jau turite ne kaupimą, o investavimą. Tačiau kartais ši taisyklė kaip tik ir nepasitvirtina. Neseniai Lietuvoje buvo banko Snoras žlugimas, kai buvo grąžinama tik 100 000 eurų suma, o jeigu, fizinis ar juridinis asmuo turėjo daugiau, štai Klaipėdos Universitetas neteko daugiau nei 1,5 mln. eurų. Jei investicija staiga tampa neberizikinga, tarkime, valstybė garantuoja investicijos grąžinimą, ji tampa kaupimo instrumentu.

Kalbant apie ilgalaikio naudojimo prekių pirkimą, pavyzdžiui, televizorių, automobilių, butų ir pan., reikia žinoti, kad jos visų pirma skirtos vartoti ir savo ekonominiu turiniu nepriskiriamos investicijoms. Įsigijus šias prekes, lėšos tiesiogiai naudojamos ilgalaikiam vartojimui, nebent jų įsigijimo tikslas – parduoti. Investavimo suvokimas priklauso nuo investuojančiojo. Verslo įmonėms investicines išlaidas daugiau sudaro išlaidos materialiajam turtui įsigyti ir patirti iš jo naudą (realią – perkami įrengimai darbo vietoms arba estetinę – pvz perkami baldai, automobiliai, naujos patalpos) ekspoatavimo laikotarpiu. Vyriausybės išlaidos visuomeniniams objektams yra suprantamos kaip valstybinės investicijos (nors labai dažnu atveju jos neatsiperka). Namų ūkis investuoja įsigydamas nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, kitą finansinį ar nefinansinį turtą, siekdamas jį realizuoti, o ne naudoti asmeninėms reikmėms ar laikyti be kitokio apčiuopiamo tikslo. Tarkime, yra žmonių, kurie kaupia auksą tik dėl to, kad kauptų, jiems tiesiog gražu į jį pažiūrėti. Šiuo atveju tai jau laikoma kaupimu.

Taigi, galime teigti, kad kartais ši riba būna itin jautri ir labai priklauso nuo situacijos, tačiau dažnai viską reikia pažiūrėti per “ką su tuo daiktų veiksiu toliau” prizmę.

Skolinimosi problemos, kai tu jau esi skolinęsis

Turėjau tikrą vienos moters istoriją, moteris buvo tvarkinga, dirbo vienoje didelėje bendrovėje jau daugiau nei 20 metų, turėjo vyrą, kuris tapo alkoholiku ir dar sūnų. Taip jau susiklostė, kad alkoholikas ilgai darbo neturėjo. Taigi, moteriai teko vienai suktis, išlaikyti veltėdį vyrą ir aprūpinti sūnų. Suprantama, teko naudotis greitųjų kreditų bendrovių paslaugomis, kad tik galėtų lengviau sudurti galą su galu. Tiesa, paskolas laiku grąžindavo ir taip visada gaudavo naujas, taip pat netgi sugebėjo išprašyti šildymo ir karšto vandens kompensacijas iš visokių socialinės rūpybos ir paramos skyrių. Žodžiu, moterytė nepasidavė ir visai neblogai sukosi.

Po kelių metų vyro veltėdžiavimo nutarta parduoti butą, išsidalinti turtą ir išsiskirti. Taigi butas parduotas, turtas išdalintas ir ji nusprendė palaukti tinkamo pasiūlymo pirkti naują butą. Po nekurio laiko jai pradėjo skambinti bankai siūlydami investuoti jos banke laikomus pinigus į įvairius fondus. Tačiau ji atsisakė motyvuodama, kad teks butą pirkti ir dar net paskolą imti.

Pagaliau pasitaikė patogus pirkimui variantas, tačiau jai pritrūko gal 4 ar 5 tūkstančių litų. Dalį sumos paskolino draugai, tačiau 3 tūkstančius teko skolintis iš banko.

O štai tada prasidėjo pats linksmumas. Iš visų tuo metu veikusių bankų nė vienas nesutiko duoti paskolos motyvuodamas tuo, kad ji seniau yra ėmusi daugiau nei 10 greitųjų kreditų. Ir nepadėjo nei jos darbo stažas rimtoje kompanijoje, nei tai, kad ten buvo prasta santuoka ir dabar ji viena normali moteris, kuriai trūksta tik kelių tūkstančių litų būsto paskolai. Visų atsakymas buvo vienas, “ne – ėmėte daug paskolų, tai reiškia, kad negalite susitvarkyti su savo finansais ir jums paskolos neduosime”. Po kelių nesėkmingų bandymų, prašomą paskolą vis tik suteikė vienas bankas, žvėriškomis palūkanomis, bet davė, tada ji dar, kaip parankumo gestą perkėlė savo pensijų fondą ir pagrindinę banko sąskaitą į tą banką. Dabar jos gyvenimas jau teka įprasta vaga – paskolą beveik grąžino, finansus susitvarkė ir daugiau jokio banko nieko gyvenime neprašys.