Skaitykite ženklus

0.00 avg. rating (0% score) - 0 votes

Smiltynėje yra toks Hageno kalnas, aukštas, bet nestatus. Toks, sakyčiau, ilgas – tobulas įsibėgėjimui. Taigi, kažkada, dar būdamas paauglys, susigundžiau idėja nusileisti nuo minėto kalno riedučiais, leidausi į marių pusę, ten toks bjaurokas posūkis, kuriame lengva nukristi nuo kelio. Tuomet, pamenu, sekėsi puikiai, nusileidau sėkmingai ir laimingai. O šįkart buvo kitaip.

Buhalterijos kursai

Kelionė buvo tokia pilna keistų ženklų. Pirma, pajutau, kad mano riedutis pasidarė kažkoks laisvas, tuomet pastebėjau, kad atsisuko vienas ratukas – man to nėra buvę gyvenime, kad ir kiek važinėjau. Po to nespėjom į keltą. Tada mes jau susikombinavome kitą keltą. Galų gale buvome ant kalno, aš ant pėsčiųjų dalies – pagrindinės, aukštesnės, ji ant dviračių – žemesnės ir atokiau esančios. Palaikėme ryšį telefonu, kai jau leidausi nuo kalno pajutau tą malonumą, kurio jau ir tikėjausi, kurtinantis greitis, vibruojančios kojos ir tas jausmas, kad viena klaida gali būti lemiama.

Kai jau buvau papėdėje ir pradėjau lėtėti – labai savimi didžiavausi. Kaip tik tuo metu tai girdėjo mano mergina ir aš kažkaip paklausiau “ar neartėja mašinos”, tą sekundę pravažiavau pro dvi pėsčiąsias, jos man atsakė, kad nematė, o tuo tarpu manoji pasakė “ką tik pro mane kažkas pravažiavo”

Netrukau susiprasti, kad galiu su ta ką tik pravažiavusia mašina susidurti, o aš, kaip visada, stabdžių ant riedučių neturiu. Taigi artėju, prie sankryžos ir ką Jūs sau manote, tobula susidūrimui trajektorija artėja automobilis. Laimei, artėjau prie tokio kaip rėmo pėstiesiems praeiti, tai spėjau įsikibti į skersinį. Taigi antras ženklas buvo vos nesusidūrimas su mašina, trečias, timpteltas petys. Keliavome toliau per tokį miško takelį ir jis toliau buvo nuokalnėje, vingiuotas ir apačioje buvo šeima su mažais vaikais. Paprašiau, kad ji nulėktų iki jų ir paprašytų pasitraukti nuo kelio, ypač vaikų. Tikrai nutrenkti nė vieno nenorėčiau. Taigi, kai jau važiavau pro tą šeimą pasakiau:

  • Atsiprašau, stabdžių neturiu
  • Tai ko veidas nekruvinas? – atsakė kažkas iš jų
  • Tai kad dar nenukritau.

Galite tai laikyti ketvirtuoju ženklu. Tuomet nuvykome į nudistų pliažą ir jame jau pasišildžiau laisvės spinduliuose. Kaip sakoma – ir save parodžiau, ir į kitus pasižiūrėjau.

Grįžau visai ramiai, bet artėjo momentas, kai teko leistis nuo to kalno prieš vaikystėje įveiktą baisųjį posūkį. Leidausi nuo pat pradžių nekaip, vos nenutrenkiau porelės, neišvaldžiau to posūkio ir per stebuklą neatsimušiau į medį. Atgavau samonę iki pusės panardintu veidu smėlyje ir supratau, kad negaliu atsikelti ir kvėpuoti. Finale sulaužiau akinius, nutraukiau telefono ausines, prakiurdžiau nosį, “nudrožiau” pusę veido, pamušiau vidaus organus. Laimei kažkaip greitai išsilaižiau žaizdas ir keliavau toliau. Žmonės, skaitykite ženklus.



Parašykite komentarą