Peru: nuo indėnų nepabėgsi (2 dalis)

Kas ilsisi, kas mokosi tariamosios nuosakos… Savaitė pralekia greitai ir vieną rytą pabudus laikrodis išmuša gruodžio dvidešimt ketvirtą. Kūčios. Žydrė kaip tik užbaigia savo tobulinimosi kursą (nors ir taip ispaniškai „kerta“ dukart geriau už Valdą), Valdas parašo visus užstrigusius straipsnius ir pažiūri „Draugų“ aštunto sezono serijas per kabelinę televizija. Metas sulaukti, kol baigsis lietus ir bus galima įžengti į kalėdinį Cusco.

Galiausiai išeiname laukan, pražingsniuojame keliomis inkų gatvelėmis ir suprantame, jog čia kažkas netaip. Šiandien miestas triukšmingesnis, nei esame įpratę. Daugiau indėnų, skubančių su žolių kuokštais, medinėmis pakartėlėmis ar šventųjų skulptūrėlėmis.

Diena, kai katalikiškose šalyse visi turi būti susikaupę ir laukti gimstančio barzdočiaus dailidės, kuris vėliau taps reikšminga persona dievo dešinėje. Diena, kai pagonims saulė baigia trumpėti ir pradeda ilgėti šviesus metas. Diena, kai Peru indėnai skuba į Cusco turgų, kad galėtų parduoti daugiau žolelių, vejos gabalėlių, ar kokių niekučių turistams. Visa aplinka tampa šurmuliu, kuriame sunku patikėti tuo, ką matai.

Klaidžiojame po pagrindinėje Cusco aikštėje įsikūrusį turgų, įsigyjame kelis niekučius, Valdas nusiperka receptu archyvas su Pacha Mama vienoje, o Pacha Papa kitoje pusėje (netrukus ją pames, kaip pametė jau tris kepures bei ketverius akinius nuo saulės šios kelionės metu). Dar nusiperkame kelias užrašų knygeles, porą kitų niekučių, tačiau nuo didesnių pirkinių susilaikome, nes prisimename, kad mūsų kuprinės ir taip vaitoja. Geriau jau tiesiog kimšti nuotraukas į atminties kortelę – mažiau realaus svorio.

Kitą dieną tiesiog pavakarieniaujame Kalėdinis meduolis Cusco tylumoje, nes tą dieną tiesiog niekas nedirba – visiems išeiginė. Indėnai atšventė dar vakar, Kalėdos jiems yra tiesiog laisva diena. Kažkieno primesta šventė. Eidami į vieną vis dar veikiančią interneto kavinę sutinkame kelias po pasažo stogu sugulusias indėnų šeimas. Moterys ramiai šnekučiuojasi, vaikai greta žaidžia, o ištroškę tiesiog prieina prie kelio ir atsigeria iš murzinos balutės. Graudu ir baisu žiūrėti į tokią indėnišką „kokakolą“…

Pasibaigus pirmajai švenčių bangai patys greitai susikrauname kuprines ir atsisveikinę su mielomis ir itin draugiškomis viešbučio valdytojomis (apie jas būtinai parašysime „Rekomendacijų“ skyrelyje), pajudame toliau. Tarpušventyje dar norime pamatyti legendinį Titikakos ežeras ir jame esančias indėnų salas. Daug laiko neprireiks, tačiau paskubėti verta – kelionė jau persivertė į antrą pusę.