Madridas – saulės miestas
Posted: 2021/03/08 Filed under: Kelionės, turizmas | Tags: ispanija, keliones, madridas Leave a comment »Šį kartą atostogos atėjo taip, kaip ateina koks šeštadienis arba močiutės gimimo diena – dirbom, dirbom ir jos tiesiog atėjo. Metas aktyvus, todėl nebuvo laiko nei detaliam maršrutui parengti, nei vizijai, misijai ir strategijai sudaryti. Tiesiog penktadienį tyliai pabaigėm darbus, nuvykom į oro uostą ir išskridom į saulės miestą Madridą, turėdami tikslą aplankyti ne tik šį miestą, bet ir visą šiaurinę Ispanijos pakrantę.
„Katinų” miestas
Persėdant Frankfurte lėktuvas užvėlavo, todėl Madridą pasiekėm kiek vėliau, negu tikėjomės – apie pirmą nakties. Vėliau supratom, kad niekam čia tas neįdomu – žmonės be šeštos ryto nelabai užmiega, todėl savo draugus, pas kuriuos apsistojome, radome be vargo.
Keliauji per naktinį miestą ir grožiesi, kaip gyvenimas jame, net atokesniuose rajonuose, verda. Madridiečiai paprastai tiek užsišvenčia, kad kitą dieną miega iki pietų, o vakare vėl tūsinasi. „Lonely planet” rašo, kad dėl tokio gyvenimo būdo kiti ispanai madridiečius vadina katinais. Apibūdinimas, sakyčiau, labai arti tiesos…
Apsistojame draugų, kuriuos susiradome per hospitalityclub.org, bute. Kelionės ir paskutinė hyper aktyvi darbo diena taip išvargino, kad pasisveikinę norime tik griūti į lovą. Beveik taip ir pavyksta.
Kita diena prasideda jau gerai įsidienojus. Jokių konkrečių planų, ką pamatyti ir ką nuveikti neturime, bet vėliau paaiškėjo, kad čia niekas nieko neplanuoja.
Tiesiog eini į miestą, susitinki su draugais, eini į klubą, kitą klubą, tapas barą (papasakosiu daugiau, kas tai), servezerią (alaus barą), vėl į klubą… Gyvenimas kaip šventė.
Pirmo išėjimo į lauką tikslas – išgerti kavos ir užkąsti. Šeštadienį tai padaryti kiek sudėtingiau, nes ispanai jau pusiau švenčia, o sekmadienį beveik neįmanoma, nes tada jie jau švenčia, kaip dera. Mums pasitaiko šeštadienis, todėl viskas gerai.
Lengvos pažintys
Hola! Šitas žodis būtinas bet kurioje ispaniškoje įstaigoje ir geriau jį spėti pasakyti pirmam. Paprastas mandagumo gestas, be kurio tave padavėjai gal ir aptarnaus, bet tikrai nebus malonūs. Tokie jau tie ispanai – dirba savo malonumui, o jeigu darbas (ar klientas) jiem nemalonus, tai iš karto pamatysi.
Dar vienas dalykas, kuris gali kristi į akis kavinėse ar baruose – šiukšlės ant grindų. Ispanai sėdėdami prie baro nepergyvena dėl panaudotos servetėlės ir tiesiog meta ją ant žemės, todėl po kurio laiko prie baro susidaro tokios šiukšlių krūvelės, vėliau sušluojamos užeigos darbuotojų. Iš pradžių dėmesį atkreipia, bet vėliau įpranti.
Vienas geriausių dalykų, ką galima gauti rytais Ispanijos kavinėse, yra stipri „caffe solo” ir saldžios bandelės. Mmm… Kava visur, kur buvome, buvo vienodai gera, o bandelės tikrai skanios, todėl Lietuvoje rytais beveik nevalgydami per atostogas tapome tikrais pusryčių maniakais.
Taigi užkremtame pusryčių (apie 14 val. dienos) ir kreipiame savo kojytes miesto centro link. Pasisekė įsikurti visai netoli, todėl gana greitai prižingsniuojame pagrindinius miesto kvartalus.
Madridas neturi tokių saldainiukų, kaip darbas Vokietijoje, Eifelio bokštas, Tower bridge ar arklio ieškančio Gedimino skulptūra. Užtai žmonės šitam mieste – nors prie žaizdos dėk.
Vėliau vietiniai pasakojo, kad pažintys čia mezgasi ir užsibaigia akimirksniu. Eini gatve, pamatai simpatišką žmogų, pasisveikini ir čiuožiat kartu į klubą ar namo, DVD žiūrėti. Tiesiog taip.
Pabandykim tai įsivaizduoti Lietuvoje. Labas, kuo tu vardu? (pliaukštelėjimas per žandą). Gal einame į klubą, pašoksime, išgersime? (Trinktelėjimas į nosį). Supratau, netraukia. O tu domiesi? (spyris į tarpukojį). Na, maždaug taip.
Todėl stebina iš pradžių tas ispanų draugiškumas. Maloniai stebina. Ir greitai pajunti, kaip pats pradedi šypsotis žmonėms gatvėse, sveikintis ne tik su padavėjais, bet ir šalia sėdinčiais vietiniais, o antrą kartą užsukęs į tą pačią kavinę jau ir pats jautiesi kaip senas pažįstamas.
Mūsų draugas Rubenas, pas kurį apsistojome – auksinis ispaniškos širdies pavyzdys. Viską supasakojo apie įdomias miesto vietas, o vakare, po mūsų turo mieste pasiūlė susitikti prie Madrido simbolio (beje, pavaizduoto ir miesto herbe) – ant uogų medelio pasilypėjusio meškiuko.
Čia kaip mūsų Arkikatedros bokštas, prie kurio vienišos sielos nuolat lūkuriuoja savo antrųjų pusių. Paskyrę pasimatymus ispanai vakarais meškiuko skulptūrą tiesiog nugula.
Pirmasis žvilgsnis į miestą
Taigi, iki vakarinio susitikimo turime nemažai laiko, todėl tęsiame pasivaikščiojimą. Praeiname garsųjį Museo del Prado ir dar keletą muziejų, žinome, kad jie LABAI garsūs. Bet ne muziejininkai mes, dar nesubrendome tam, todėl mums įdomesnis dabartinis miesto ir šalies gyvenimas.
Prie Pašto rūmų (labai įspūdingas statinys!) aptinkame žymųjį fontaną, kuriame po Madrid Real pergalių maudosi šios komandos sirgaliai, sukertame skanius pietus Gran Via gatvės picerijoje, užsukame į „Zara” – vieną žinomiausių Ispanijos eksporto prekių.
Net keista: parduotuvė atrodo visai taip pat, kaip ir Vilniuje. Net rūbai išdėstyti taip pat, be to, jie beveik tokie patys, kaip ir Lietuvoje. Žmonių čia daug, nes šį „brandą” mėgsta tiek užsieniečiai, tiek vietiniai.
Dar kelios parduotuvės, įsitikinimas, kad kainos čia gana panašios į lietuviškas ir kulniuojame alternatyvaus kvartalo link. Rubenas jį pavadino grunge stiliaus mėgėjų kvartalu, tačiau čia pilna visko – gotų, metalistų, pankų, visokių kitų įdomių būtybių.
O vienoje gatvėje tiesiog randame gyvai vykstantį „tūsą”. Virš gatvės sumontuota pakyla, joje groja du DJ ir žmonių būrys apačioje tiesiog linksminasi. Paaiškėja, kad čia kažkoks alaus gamintojas savo reklaminę kampaniją stumia.
Šlaistomės po Madrido gatves ir gatveles, dar randame piketuotojus, kaltinančius vienos žinomos rūmų parduotvės vadovybę dėl darbuotojo žūties ir traukiame į Europos aikštę, pasižiūrėti Don Kichoto ir jo draugelio.
Čia gana atvira ir vėjuota vieta, todėl prisėdę ant suolelio greitai sušąlame, o mane dar ir apdirba kažkoks paukštis, todėl netrukus skubame į gretimą kavinę „atšilti”.
Nauji draugai
Tą naktį Madride turi vykti festivalis „Baltoji naktis”. Tai vis populiarėjantis renginys, kurį daro ir kiti miestai – jo metu miestas būna gyvas visą naktį, veikia muziejai, gatvėse ir salėse vyksta koncertai, menininkų pasirodymai. Todėl jau pradėjus vakaroti pastebime vis ilgėjančias žmonių eiles prie muziejų ir teatrų.
Dar pasivaikštome po Sabatini sodus, apžiūrime karališkuosius rūmus ir traukiame Plaza Mayor link. Netrukus turėsime susitikti su Rubenu ir pasinerti į naktinį miesto gyvenimą.
Ispanui vėluoti pusvalandį yra gero tono ženklas, o mes prie meškiuko ateiname laiku, todėl su aplinka susipažinti laiko turime pakankamai. Galų gale, pavėlavęs beveik valandą pasirodo mūsų draugas ir ne vienas, o su kompanija.
Lurdes – iš karto nusprendžiame, kad ji airė, blogiausiu atveju, skandinavė. Nė vieno ispaniško bruožo ir labai gera anglų kalba. Negali būti kitaip. Tik po poros dienų sužinome, kad ji tikra ispanė, čia gimusi ir augusi. Išsidūrėm pakibę ant stereotipų.
Loren – va čia tai jau tikra ispanė. Juodi garbanoti plaukai, šypsena, begalinis noras bendrauti ir aktyvumas. Vos spėjame paskui.
Lippi su niekuo nesupainiosi, tikras anglas – australas. Pasirodo, gimęs ir gyvenęs Australijoje, vieną kartą jis atvyko į Madridą ir jam čia taip patiko, kad netrukus grįžo dar kartą – šįsyk jau planuodamas apsistoti čia ilgam.
Taigi susirinkę į spalvingą kompaniją (kurios, beje, visai nesitikėjom, bet tai jau nebestebina) traukiame į salsa klubą.
Naktinis gyvenimas verda
Ar kada matėte kiaulę, šokančią salsą? Tikriausiai ne, nes norint tai padaryti, jums reikėjo būti tame klube. Iš pradžių šventai sau pažadėjau į aikštelę kojos nekelti.
Ispanams, kaip ir lotynų amerikiečiams, kurių ten buvo nemažai, šokių judesius ir kūno lankstumą mamos instaliuoja dar įsčiose. Todėl jie šoka taip pat, kiaip mes alų geriam – tiesiog šoka ir negalvoja apie tai.
Baisiai pavydu žiūrėti, kaip jie juda. Kyla begalinis noras prisijungti ir bent jau išmokti žingsnelius. Loren dirba salsos mokytoja, todėl mums specialiai demostruoja parodomuosius šokius ir galiausiai neiškentęs paršelis su drauge jau strakalioja aikštės kamputyje.
Kiek pašokę jau jaučiamės geriau, nors mano šokis ir galėtų būti įtrauktas į auksinę „Kaip nereikia daryti” vaizdų kolekciją. Tuo tarpu aplink žmonių vis gausėja ir šokiai tampa vis smagesni.
Bandau gaudyti ritmą: viens du trys, viens du trys… Rubenas tuo tarpu aiškina pagrindines salsa taisykles ir dar pamoko, kaip atskirti lotynų amerikiečius nuo tikrų ispanų. Pasirodo, paprasta. Lotynų amerikiečiai dažniausiai turi įspūdingus raumenis ir stengiasi juos kuo geriau išdemostruoti, o ispanams kūno kultas ne toks svarbus.
Pasižiūriu aplinkui ir suprantu, kad šitas skirtumas tikrai akivaizdus. Labai smagus žaidimas: lotynas, ispanas, ispanas, lotynas, lotynas…
Salsa klube neužsibūnam, nes Lippi jau turi kitų planų – aplankyti bent porą „Baltosios nakties” renginių. Deja, pirmasis blynas svyla („Baltoji naktis” Madride rengiama pirmą kartą). Prie vieno muziejaus, kuriame vyksta kažkoks šiuolaikinio meno trupių pasirodymas, ilgiausiai stovime eilėje, kol suprantame, kad jis jau pilnas ir naujų žmonių tiesiog neįleidžia.
Tada traukiame į kitą, gatvėje vykstantį renginį ir suvokiame, kad jis jau baigėsi (va tau ir baltosios naktys…). Galiausiai nusprendžiame nesiblaškyti ir pritariame Lippi ir Rubeno minčiai aplankyti gėjų klubą. Juk turi būti įdomu!
Svečiuose pas gėjus
Gėjų kvartalo prieigose aplinka pradeda pastebimai keistis. Vaikinukai ir merginos vis dažniau pasirodo poromis, daugėja solidžių ir kostiumuotų dėdulių, matyt, po įtemptos darbo dienos atėjusių čia atsipalaiduoti. Galiausiai prieiname naktinių klubų zoną ir pasirenkame vieną iš jų.
Atstovėję eilę smunkame į vidų. Kaip ir salsa klube, mūsų draugų pažinčių pakanka, kad padarytume tai nemokamai. Aš gaunu patarimą nepaleisti draugės iš rankų, nes tuoj galiu būti nuviliotas dailiųjų vaikinukų. Visgi, blondinas iš Rytų Europos. Egzotika…
Apšnerkštam ir nešvariam klube pilna žmonių. Vos prasibrauname pro juos ir lendame į rūsį, kur erdvės kiek daugiau. Tarp besiglaustančių porelių randame vietos įsikurti ir išgerti alaus, o veliau pamatome ir stalo futbolo aparatą, prie kurio sulošiame keletą partijų. Visai smagu.
Smagiausia, kad čia yra ir vyrų, ir moterų tualetai, tačiau vyrukai eina į abu iš jų. Paklausiam, kodėl merginų tualetas pilnas vyrų ir mums atsako: „Ką jūs, jos gi moterys!”. Dar smagiau.
Klube praleidžiam keletą valandų ir miegas jau pradeda pjauti. Tačiau mūsų draugai dar nenusiteikę pabaigai. „Ketvirta? Oi, kaip anksti”, – išėjus iš klubo nustemba Rubenas. Mes tuo tarpu jau mokomės snausti stovėdami.
Tada mums pristatomas finalinis vakaro akcentas. Madride yra tokia garsi, visą naktį veikianti šokoladinė. Joje galima gauti skanios kavos, tačiau svarbiausias dalykas – čiūros su karštu šokoladu. Tai tokios cukrumi apibarstytos tešlos lazdelės, kurias mirkai į šokoladą ir grauži.
Šita šokoladinė veikia visai netoli Plaza Mayor – Didžiosios miesto aikštės. Ji labai mėgstama iš vakarėlių ir klubų grįžtančių madridiečių, todėl sausakimša. Bet mes atstovime eilę, nusiperkame čiūrų ir karšto šokolado išsinešti.
Įsivaizduokit: penkta valanda ryto, mes sėdime šešiese Plaza Mayor prie uždarytos kavinės lauke palikto staliuko su kėdėmis, ragaujame karštas čiūras su dar karštesniu tirštu šokoladu ir kalbamės apie viską. Penkios žvaigždutės! Puikesnės vakaro pabaigos sugalvoti neįmanoma.
Mes ir nesistengiam. Atostogos prasidėjo velniškai aktyviu, tačiau smagiu ir įdomiu tempu.
Sekmadienį miestas ilsisi
Kita mūsų diena Madride prasideda trečią valandą po pietų. Ir jiems tokiu metu keltis visai normalu. Juk sekmadienis.
Išeiname paieškoti kavinės ir nerandame – skemadieniais jos tiesiog nedirba. Todėl pavalgome namie ir keliaujame vėl susitikti su mūsų vakarykšte kompanija.
Šiandien jie nusiveda mus į vieną jaukią kavinukę grata Gran Via. Joje pilna įvairiausių smagių interjero daiktų, kuriuos galima ne tik apžiūrėti, bet ir nusipirkti. Čia neužsibūname ir keliaujame toliau. Artėja mūsų pirmoji rimta pažintis su tapomis.
Tapas barai – tai užeigos, kuriose gali gauti tokių mažų sumuštinukų su žuvimi, mėsa, kiaušiniene ir kuo tik nori. Tie sumuštinukai ir yra vadinami tapomis. Jų pilna daugelyje barų visoje Ispanijoje. Labai patogu, jei esi pavalgęs vakarienę ir nori susitikti su draugais paužkandžiauti ir išgerti.
Mes užsisakome įvairių tapų rinkinuką ir gardžiai jas kapojame, nes tai pirmas normalus maistas šiandien. Mūsų pasirinktame bare viskas vyksta pagal tam tikrą tvarką: ateini, užpildai anketą, kurioje nurodai, kokių tapų norėsi, pateiki padavėjai ir lauki, kol per mikrofoną ištars tavo vardą.
Buvo labai smagu sulaukti, kol ištars maniškį, nes netikėtai suvokiau, kad ispanai su juo turi problemų ir dažnai iš Valdo gaunasi Baldas, Vaildas ir t.t. Tačiau mikrofonas praneša gana sklandžiai „Senor Valdas por favor”. Netrukus grįžtame su tapomis ir alumi.
Iš šito baro vėl keliaujame toliau. Loren pasakoja, kad tai ispanams visiškai natūralu – jie tiesiog migruoja ir linksminasi, nenusėsdami vienoje vietoje ilgiau negu kelioms valandoms. Eini, pamatai patinkančią vietą, užeini, įsimeti tapą, įkali vyno ir adios.
Kita aplankyta viena – dar vienas tapų baras vėlo prie Plaza Mayor. Šį kartą graužiame tapas su kalmarais ir majonezu. Niamy!
Už baro dirba toks Pepe, labai linksmas padavėjas, kuris tuoj su mumis užmezga kalbą. Beveik nieko nesuprantu, nes bendraujama ispaniškai (šitą kalbą kerta tik draugė, užtai aš atsigriebiu su vokiečių kalba), bet vien Pepės mimikų ir gestų užtenka, kad prastovėtum ten pusvalandį išsišiepęs.
Šį vakarą atsisveikiname anksčiau. Matyt, ir ispanai jaučia nuovargį, be to, oras tikrai blogas, todėl atsisveikiname (ispaniškas būdas – po vieną bučkį į kiekvieną skruostą) ir su Rubenu keliaujame namo.
Pakeliui dar užsukame į kinų parduotuvę. Kinai čia vieninteliai dirba ir sekmadieniais, ir iki dvyliktos. Be to, jų parduotuvėse galima rasti visokių gerų dalykėlių, netgi cigarečių, kurias Ispanijoje galima pirkti tik iš automatų. Tiesa, pardavėja cigaretes duoda atsargiai ir iš po stalo. Tada ir suprantu, kad tai nėra visai legalu, bet ką jau čia.
Grįžę namo pažiūrime DVD ir nulūžtame jau daug greičiau. Kitą dieną su Madridu kuriam laikui atsisveikiname, išvykdami tolimesnėms atostogoms į Ispanijos vynų regioną La Rioja.
O aš užrašų knygelėje reziumuoju:
„Madridas – miestas, kuris traukia ne savo muziejais, paminklais, senamiesčiais ar bažnyčiomis. Jis tiesiog pulsuoja noru bendrauti, pažinti ir draugauti. Ko gero, tai draugiškiausias miestas, kuriame iki šiol teko būti. Rekomenduočiau jį kiekvienam atviram ir linksmam žmogui”.
Paskutiniai komentarai