Viryklė

Posted: 2015/02/23 | Author: | Filed under: Be kategorijos, Įvairūs, Kompiuteriai, technika | Tags: , | Leave a comment »

Maistas – žmogaus energijos šaltinis. Sakoma, kad nevalgius galima išgyventi apie mėnesį, tačiau kiekvienas iš mūsų žino, kad tai kenkia sveikatai. Nuo senų laikų žmonės bandė įvairiausius maisto gaminimo būdus. Vienas iš jų atsirado tuomet, kai prieš 100 – 50 tūkst. metų plačiai paplito ugnies naudojimas ir žmonės šildėsi, virė ir kepė maistą ant ugnies liepsnų.

Senovės žmonės buvo sumanūs ir nenorėdami patys laikyti maisto, kol šis iškeps, virš ugnies, kūrė ir konstravo įvairias laikymo priemones. Dėl to maždaug prieš 3000 metų buvo pradėtos gaminti pirmosios primityvios krosnelės iš mūro ar molio. Senovės graikai krosnis kūrė duonos kepimui. XV – XVI a. pradėtos statyti didesnės krosnys su kaminais. Maistas buvo kepamas metaliniuose katiluose, kurie kabėjo virš ugnies.

Pirmosios plytinės viryklės su dūmtraukiu buvo paminėtos 1490 m. Elzase (Prancūzija). Prancūzų architektas F. Cuvillies 1735 m. suprojektavo krosnį, kuri buvo kūrenama malkomis ir turėjo geležinę plokštę ant viršaus. Joje buvo nudengiamos skylės, kuriose būdavo dedami puodai su maistu.

Dabar mums žinomos dujinės viryklės išrastos 1800-aisiais. Vėliau atsirado ir elektrinės bei mikrobangų krosnelės. Pirmasis dujinės viryklės variantas užpatentuotas 1826 m. 1890 m. ji paplito ir buvo naudojama daugelyje namų ūkių. 1930 m. elektrinės viryklės pradėjo konkuruoti su elektrinėmis viryklėmis.

1945 m. atsirado mikrobangų krosnelės, kurios buvo skirtos greitam maisto šildymui, atšaldymui ar net maisto gamybai. Ši krosnelė buvo išrasta per atsitiktinumą, kai elektros inžinierius P. Spenceris II pasaulinio karo pabaigoje eksperimentavo su radarais, kuriuose naudojamas megatronas (jis sklidžia mikrobangas), ir pastebėjo, kad jo chalato kišenėje buvęs šokoladinis batonėlis ištirpo, nors kambaryje nebuvo karšta. XX a. šis išradimas padėjo vystytis kulinarijai.

Šiais laikais dujinės ir elektrinės viryklės ar mikrobangų krosnelės nebestebina. Saulės energiją gaminančios krosnelės – naujovė. Šiame prietaise maistas gaminamas specialiuose puoduose, krosnelė izoliuojama specialiu dangčiu ir paliekama saulės atokaitoje visai dienai. Vakare, po saulės laidos, patiekalas bus paruoštas.

Šiuolaikinės modernios orkaitės turi daugybę skirtingų kepimo funkcijų ar net specialių gaminimo programų, kurios įsimena įvestus receptus ir lcd ekrane parodo reikiamus ingredientus ir gaminimo instrukciją. Naujosios orkaitės pačios parenka kepimui tinkamiausią programą, temperatūra ir trukmę.

Parengė BPG didmena

Lietuvių kalba

Posted: 2015/02/23 | Author: | Filed under: Be kategorijos, Įvairūs, Mokslas, išsilavinimas, karjera | Tags: , , , | Leave a comment »

Kiekviena mokame savo gimtąją kalbą – tai kalba, kurią išmokstame pirmiausia. Paprastai ją natūraliai išmokstame iš kitų šeimos narių. Didžiosios Lietuvos respublikos gyventojų dalies gimtoji kalba – lietuvių. Ja mūsų šalyje kalba 3 000 000 gyventojų. Šia kalba šneka daugiausia žmonių iš kitų rytų baltų kalbų. Lietuvių kalba šiek tiek vartojama Baltarusijoje ir Lenkijoje (kitaip vadinamose lietuvių kalbos salose). Be to, ten, kur yra nemažai lietuvių emigrantų (JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Ispanijoje, Australijoje, Vokietijoje, Latvijoje ir kitur), ši kalba taip pat paplitusi. Manoma, kad lietuvių kalba yra seniausia pasaulio kalba.

Lietuvių kalba kaip savarankiška rytų baltų šakos kalba ėmė formuotis nuo VII a. Labiausiai paplitusios aukštaičių ir žemaičių tarmės išsiskyrė XIII – XIV a. Vėliau jos skaidėsi į patarmes, šnektas bei pašnektas.

Rytų, vakarų ir pietų aukštaičiai (dzūkai) – tai pagrindinės aukštaičių patarmės, o vakarų, šiaurės vakarų ir pietų žemaičiai – tai trys pagrindinės žemaičių patarmės.
Šiuo metu literatūrinėje kalboje labiausiai naudojama vakarų aukštaičių pietiečių (suvalkiečių) tarmė.

1503 m. išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis“ paskutiniame puslapyje ranka užrašytas anoniminis poterių tekstas. Tai pirmasis lietuviškas tekstas. Manoma, kad jis perrašytas nuo dar ankstesnio originalo, kuris nėra žinomas. Šis poterių tekstas parašytas remiantis dzūkų tarme. Taip pat manoma, kad panašių religinių lietuviškų tekstų būta ir anksčiau (apie XIV a.), tačiau įrodymų nėra.

Pirmoji spausdinta lietuviška knyga – tai Martyno Mažvydo 1547 m. parašytas katekizmas. Ši knygelė rėmėsi žemaičių tarmės pagrindu. Taip pat joje buvo ir pirmasis lietuviškas elementorius, kuriame būta lietuviško raidyno bei keletas M. Mažvydo sukurtų gramatikos taisyklių. Po šios knygos pasirodymo lietuvių literatūrinė kalba ėmė aktyviai kurtis bei plėtotis.
1620 m. Konstantinas Sirvydas išleido pirmąjį lietuvišką žodyną „Dictionarium trium linguarum“, kuris sulaukė penkių leidimų. Vėliau, 1653 m., Danielius Kleinas išleido pirmąją lietuvių kalbos gramatiką „Grammatica Litvanica“. Po šių dviejų knygų pasirodymo XVII a. prasidėjo lietuvių kalbos tyrinėjimas. Jis suintensyvėjo XIX a.

Mūsų gimtoji lietuvių kalba kaip užsienio kalba yra dėstoma net 30 įvairiose pasaulio valstybėse esančių universitetų.

 

 

Parengė UAB Baltijos vertimai