Kietas Trinidado riešutėlis

Kietas Trinidado riešutėlis
Šitos salos iš karto nesukramtysi, kaip cheminio bulvių traškučio su plastmasinio sūrio įdaru. Trinidadas neatsiskleidžia iš karto, jis tarsi ežiukas pasitinka susirietęs į kamuolį ir atkišęs spyglius. Tik paėmęs jį ant rankų ir švelniai paglostęs gali pamatyti, kad tame spyglių kamuolyje slepiasi riesta nosis, žavios akytės ir aštrūs, bet nepikti nagučiai. O šitos kelionės laukėme labai ilgai.

Pirmosios dienos sostinėje Port of Spaine praėjo desperatiškai galvojant, kaip kuo greičiau išsinešdinti iš šito miesto, o gal ir iš šitos salos. Po dviejų savaičių jau gana graudžiai mojavome šiam nesaugiausio valstybės miesto titulą turinčiam miestui. Netgi lankė šventvagiškos mintys pabūti čia savaitę ilgiau, jas pavyko nuvyti tik ištraukus didelių išlaidų kortą.

Kas pasikeitė? Tiesiog pradėjome triaukšti tą kietą riešutėlį, atrasdami vis naujų skonių. Pirmiausiai apsipratome su gatvėmis ir skubančiais įmonių darbuotojais. Atradome vis daugiau saugių ir smagių rajonų. Galiausiai perpratome vietinio transporto sistemą ir gana pigiai pradėjome keliauti po šalį, pamatydami vis daugiau jos spalvų ir susipažindami su jos istorija.

Trinidado gyventojai – tikras tautų, kultūrų, odos spalvų ir kalbų katilas. Ačiū už tai reikėtų tarti anglams ir ispanams, kurie pasikeisdami valdė šias salas, gabendami į čia esančias plantacijas vergus iš Afrikos. Vėliau salose padaugėjo užsidirbti norinčių atvykėlių iš Indijos ir Kinijos, o tašką padėjo iš gelmių ištryškusi nafta, atvėrusi Trinidado vartus viso pasaulio verslo žmonėms.

Taip ir jautiesi šioje saloje – tarsi katile, kuriame verda gyvenimas gatvėse, liejasi emocijos ir kartais pokšteli karštakošių jaunuolių šautuvai. Nieko ypatingo. Niujorke ar net tame pačiame Vilniuje kartais gali būti kur kas nesaugiau. Verda ir eismo sistema su britų palikimu – eismu kaire puse.

Praeini pakelėje pastatytą indų šventyklėlę, o greta – jau kinų prekybos kvartalas, už kurio būriuojasi Amerikos reperių muzikos garsiai klausantys juodaodžiai. „Respect, man“, – taria vienas iš jų ir atkiša kumštį. Tai pasisveikinimo ritualas, kurio metu užuot spaudus vienas kitam ranką užtenka lengvai sutrenkti kumščiais ar alkūnėmis.

Judi toliau ir už nugaros palikęs purviną uostą netrunki prieiti tvoromis apstatytą ir apsauginiais nusagstytą turčių kvartalą. Už jo stūkso gana nesaugios naktį ir benamių pilnos kapinės, o gretimame kvartale – vėl prekyba brangiais valgiais ir ekstravagantiškų mados kolekcijų pristatymas ekskliuzyviniuose vakarėliuose. O kur dar gražūs ežerai lyg veidrodžiai.

Išvažiuoji už miesto ir gali susipažinti ne tik su kamščių pilnomis gatvėmis, bet ir keletu salos įdomybių. Į Port of Spainą atvežti vergai buvo apgyvendinami lūšnose ant greta stūkstančių kalvų. Miestui tapus sostine čia kūrėsi vis daugiau turčių, kurie privengė vargingų kvartalų, tad savo namus statė arčiau jūros. Argi ne kurioziška situacija – vargšų bendruomenės dabar turi lūšnas kalvose su puikiais vaizdais į Karibų jūrą, o turčiai spaudžiasi nusausintose pelkėse…