Peru: keistenybių ir griuvėsių kraštas

Valdas į Peru šiaurėje esantį Piuros miestą atsibeldė diena vėliau už Žydrę, labai nelaimingas dėl prarastų 50 litų. Maždaug tiek nuostolių teko patirti vidurnaktį pasienyje keičiant JAV dolerius į soles, kai apsukraus keitėjo kalkuliatorius parodė neteisingą sumą.

Pasirodo, šitie fokusininkai sugadina skaičiuotuvus taip, kad netgi įvedant teisingus skaičius rezultatas būna apčiuopiamai mažesnis. Ir dar turbūt akyse pamato, kad prieš juos stovi apsimiegojęs žurnalistas su humanitariniu išsilavinimu. Informatiko su tokia paprasta artitmetika, kai vienas JAV doleris yra vertas trijų solių, neišdurtum. Valdą išdurti galima. Čia pat per kelis kvartalus pravežęs motorikša užsiplėšia penkių solių kainą. Už tiek su normaliu taksi per visą miestą pervažiuotum. Nesusitarta buvo iš anksto ir štai… Velnias, atsibusk!

Po tokios “puikios” pradžios pradeda vystytis atšiaurūs jausmai šitam kraštui ir jo žmonėms, bet čia tik pirmasis kultūrinis šokas. Nesinori daryti išvadų po pirmųjų viešnagės valandų. Gerai, kad netrukus laukia susitikimas su Žydre. Po kelių minučių jau labinamės nedideliame viešbučio kambarėlyje, kurį dieną prieš pasirinko apsimiegojusi Žydrė (taigi, kambarys primena močiutės palėpę) ir kartu einame ieškoti kito, normalesnio.

Pirmos geros naujienos – viešbučiai Peru tikrai pigūs. Tą buvome pajutę jau pirmąkart atvykę į Peru prieš kelis mėnesius. Dabar vėl maloniai stebimės už normalų kambarį su vonios kambariu, televizoriumi (jo beveik nežiūrim, bet vis tiek malonu) ir dviem gelsvais rankšluostukais mokėdami dešimt JAV dolerių (už abu). Net Ekvadore tokią kainą retai gaudavom. Toks pigus laisvalaikio praleidimas man tikrai patinka. Tiesa, gera kaina mūsų nesulaiko Piuroje ilgiau nei vienai nakvynei. Jau esame čia buvę ir nieko gero nepamatėm. Nepuoselėjam didelių vilčių ir dabar.

Nuotaiką kiek pataiso apsilankymas “visai nieko” rūbų parduotuvėje, kur Žydrei pagaliau pavyksta nusipirkti naujas kelnes (ieškojo jau keli mėnesiai), o ir Valdas šiek tiek atnaujina garderobą. Tačiau tašką Piuros istorijoje padeda riebus kažkokios skylės greta mūsų viešbučio padavėjas Pepė. Puola su mumis bendrauti, tačiau nutraukia kiekvieną sakinį ir pabaigia jį pats. Dar vienu klausimu. Taip gal dešimt minučių esam gniuždomi, kol pabaigiam gėrimus ir nusprendžiam atsisveikinti. Pepė tuo metu kemša vištiena ir atsainiai atkiša riebaluotą kumštį – suprask, ranka nešvari, tai paspausti negaliu. Ir net visai nepagalvoja apie savo sveikata. Trinktelim kumštis į kumštį ir bėgam plautis rankų.

Peru keistenybės
Apie tai vėliau tikriausiai dar ne kartą rašysim, bet nėra kitos išeities. Peru yra pakankamai civilizuotas, bet vis tiek labai keistas kraštas. Sunku pasakyti, kodėl taip yra, tačiau visokie keistumai tiesiog kiša galvas iš už kiekvieno kampo jau nuo pirmos dienos.


Peru: nuo indėnų nepabėgsi

Kalėdas sutikome Cusco, Naujus metus atšventėme Arequipoje, o tarpušvenčiu pakilome keturis kilometrus virš jūros lygio, norėdami apžiūrėti legendinį blynai su baravykais Titikaką. Visą laiką mus lydėjo Peru indėnai: spalvingi, kramtantys koką, pardavinėjantys visiems velniams skirtas žoleles ir gyvenantys savo sunkų, tačiau mums labai įdomų gyvenimą.

Pirmiausiai grįžtame į Cusco, atsigauname po Machu Picchu vaizdų, nusiprausiame lietuje ir pradedame dėliotis tolimesnius darbelius. Žydrės tikslas – savaitę lankyti ispanų nemokami kursai ir persilaužti į naują lygį (take ir to the next level). Valdas nusprendžia, jog ateinančią savaitę daug miegos, rašys, taupys ir ilsėsis. Kiekvienam savi reikalai… Grįžę iš Aquas Calientes susirandame naują pigesnį (bet, kaip pasirodė, daug geresnį) viešbutį ir sustojame vienoje vietoje. Tai kažkas naujo mūsų kelionėje.

Liko kelios dienos iki Kalėdų, todėl neturime tikslo skubėti toliau. Cusco yra puiki vieta sustoti ir sutikti kokias europiečiams svarbias šventes prieš judant toliau. Sakysit, kodėl tik europiečiams, juk peruiečiai irgi krikščionys? Atsakysim: inkų „pacha mama“ („žemė motina“) čia daug svarbesnė už Mergelę Mariją, o pagoniškos šventės daug rimtesnės už kokias Kalėdas ar Velykas. Tai mes puikiai pajutome per kelias Cusco praleistas dienas. Todėl ir valgome labai atsargiai, žiūrėdami ką.

Kalėdinis indėnų turgus
Smagiausias dalykas, viešint Cusco – ilgai miegoti, o išsimiegojus apsivilkti šiltesnį megztuką ir klaidžioti siauromis miesto gatvėmis. Jei pasiklysti, aukštis ir saulė diktuoja kryptį. Šitaip gali iki begalybės vaikščioti inkų kvartalais, atrasti vis naujas vieteles, kuriose vietinės moterys gano lamas ir bando iš turistų už nuotraukas uždirbti kelias soles.

Kartais lamos tiesiog įsispiria ir nusišlapina ant šaligatvio. Kartais nusituština, todėl vaikštant Cusco gatvelėmis svarbu ne tik atsimušinėti nuo vietinių indėnų pasiūlymų nusifotografuoti su meilia vietine mergaite, laikančia mažą avytę ar lamą rankose. Gyvendamas Cusco centre, greitai įpranti atsispirti nuo penkių pagrindinių pasiūlymų: išsikeisti valiutą, nusipirkti masažą, pietus prabangiame restorane, neblogą turą į vietas, kuriose jau buvai, arba žolės. Labiausiai vilioja masažų siūlytojos, jaunos ir išvaizdžios merginos, visais savo judesiais žadėdamos šį tą daugiau nei tradicinis nugaros pagrumdymas. Kita vertus, sunkiausia atsispirti kelių smulkių pinigėlių už nuotrauką prašančioms indėnėms – juk tokios spalvingos ir mielos…