Trisluoksnės plieno plokštės

angaro-statyba-4-metalo-gaminiai.lt Plienas, naudojamas trisluoksnių konstrukcijų apmušui, turi būti ap­saugotas nuo korozijos. Čia galima naudoti padengtus aliuminiu arba por­celiano emaliu plieno lakštus. Apmušui iš vidaus pusės galima naudoti cinkuotą pliene, padengtą polivinilchloridu.Stiklaplasti trisluoksnių plokščių apmušui tikslinga naudoti tik tuomet, jei šios konstrukcijos naudojamos agresyvioje aplinkoje. Šiuo metu stikla­plastis yra deficitinė medžiaga, jis yra brangus. Be to, stiklaplastis valkš-nus, mažas jo tamprumo modulis ir atsparumas ugniai.Sluoksniuoti plastikai naudotini visuomeninių pastatų apdailai, o atspa­ri vandeniui fanera — mažaaukščiams gyvenamiesiems pastatams. Iš me­dienos pluošto plokščių pagaminti apmušai naudotini tik tiems konstruk­cijų elementams, kurie eksploatuojami sausoje aplinkoje.Vidinis sluoksnis padidina gniuždomo apmušo pastovumą ir kartu su juo atlaiko sniego bei vėjo krūvius. Kai kuriose konstrukcijose vidinis sluoksnis gali atlaikyti lenkiamos plokštės šlyties įtempimus. Be to, vidinis sluoksnis turi būti geras termoizoliatorius, atsparus biologi­niams veiksniams ir garams. Kadangi nuo vidinio sluoksnio labiausiai priklauso konstrukcijos svoris, tai jis. turi būti kiek galima lengvesnis. Vidiniai sluoksniai būna trijų tipų: ištisiniai, su apvadu pagal kontūrą ir briaunoti.

Ištisiniam vidiniam sluoksniui naudojami putplasčiai ir koriaplasčiai, kurių narveliai užpildyti termoizoliacine medžiaga. Šios medžiagos pri­klijuojamos visu paviršiumi prie plono apmušo. Sie vidiniai sluoksniai gerai izoliuoja šilumą ir garsą, pakankamai stiprūs. Kadangi šių medžia­gų mažas tamprumo modulis, tai, deformuojantis apmušui nuo šilumos ar šalčio ir drėgmės, klijuotinėse siūlėse atsiranda nedideli įtempimai.Ištisiniam vidiniam sluoksniui dažniausiai naudojamas pigus ir pa­kankamai stiprus putų polistirolas. Naudojamas ir putų poliuretanas, ku­ris, palyginus su putų polistirolu, yra atsparesnis šilumai ir gerai susi­klijuoja su daugeliu medžiagų, bet brangesnis. Pagrindinis šių putplasčių trūkumas — degumas.Polivinilchloridiniai putplasčiai sunkiai degūs, pakankamai stiprūs, bet palyginti brangūs. Labai atsparūs šilumai ir ugniai fenoliniai putplasčiai, bet jie sunkūs, trapūs ir brangūs.Mažiau apkrautų konstrukcijų vidiniam sluoksniui gali būti naudo­jami kraftpopieriaus koriaplasčiai, įmirkyti fenolio-formaldehido derva. Labiau apkrautų konstrukcijų vidiniam sluoksniui naudojami stipresni, įmirkyti poliesterine ar kita derva, audininiai koriaplasčiai. Pagrindinis koriaplasčių trūkumas — maži narveliai, sunkiai užpildomi termoizoliaci­ne medžiaga.

Trisluoksnių plokščių briaunotas vidinis sluoksnis gali būti daromas iš kietų ar labai kietų antiseptuotų medienos pluošto plokščių. Pagaminto stačiakampio tinklelio kraštinės būna 100—600 mm ilgio. Tinklelio — ko­rio — narvelių dydis nustatomas pagal praspaudimo bei kirpimo jėgos dy­dį ir gniuždomo apmušo pastovumą. Skirtingos apmušo ir vidinio sluoksnio medžiagos patikimai suklijuo­jamos tada, kai vienos iš jų tamprumo modulis yra mažas. Tokias savybes turi putplasčiai ir koriaplasčiai. Medienos pluošto plokštės yra kur kas stan­desnės. Suklijavus jas su standžių apmušu, siūlėse atsiranda dideli Įtem­pimai, nes šių medžiagų šiluminio plėtimosi koeficientai labai skiriasi. Dėl to aliuminio apmušą su medienos pluošto plokščių koriu galima klijuoti kaučlukiniais ar kitos markės klijais, kuriais suklijavus siūlė yra paslanki. Tokios trisluoksnės plokštės naudojamos mažiau apkrautiems pastato ele­mentams (pavyzdžiui, kabantiems sienų paneliams). Medienos pluošto plokščių ir asbocemento fizinės charakteristikos panašios. Dėl to šios me­džiagos gali būti stipriai suklijuojamos epoksidiniais ar fenoliniais klijais, sudarančiais standžią siūlę.

Skaidrių trisluoksnių konstrukcijų vidiniam sluoksniui naudojami ban­guoti skaidraus stiklaplasčio lakštai, stiklaplasčio arba aliuminio tinkle­lis — korys. Konstrukcijos termoizoliacijai pagerinti gali būti panaudo­jamos skaidrios plėvelės, kurios suskaido koriaplast Į atskirus narvelius.Apvadas saugo plokščių vidini sluoksnį nuo mechaninių pažeidi­mų, drėgmės ir yra denginių bei sienų plokščių siūlių elementas. Kartais išilginiai apvado elementai atlaiko lenkiamos konstrukcijos kirpimo jėgas ir sujungia abu apmušus į vientisą elementą.Apvadas dažniausiai daromas iš tų pačių medžiagų, kaip ir apmušas, nors ji ne visuomet galima daryti vienalytį. Pavyzdžiui, kai plokštė plona arba apvadas aliumininis, per apvadą gali susidaryti „šalčio tiltelis“. Dėl to tie apvado elementai, kurie yra blogi termoizoliatoriai, daromi su tarpik­liais, arba apvadui naudojamos pakankamai stiprios, sunkiai degios termo-izoliacinės medžiagos (polivinilchloridinis putplastis ir pan.).

Trisluoksnės denginio plokštės dedamos tiesiog ant sijų, santvarų, rė­mų rygelių ir kitų pagrindinių denginj laikančiųjų elementų. Dažnai yra ekonomiška dėti trumpas plokštes ant ilginių, nes, esant mažesnei angai, plokštės storis (vidinis sluoksnis) nustatomas, atsižvelgiant tik į termo-techninius apskaičiavimus.Daugiaaukščiams pastatams dažniausiai projektuojami pakabinti tri­sluoksniai sienų paneliai. Jie pritvirtinami prie pastato pagrindinio kar­kaso elementų įdėtinėmis detalėmis, kurios nevaržo panelių deformacijos nuo šilumos, šalčio ir drėgmės.


Konstrukcijų laikino įtvirtinimo projektinėje padėtyje priemonės

metaline_konstrukcijaĮ projektinę padėtį pastatytoms surenkamosioms konstrukcijoms laikinai pri­tvirtinti, kol jos bus sutvirtintos pagal projektą, naudojami konduktoriai, pleiš­tai, spyriai, veržtuvai, skersiniai, aiotampos, traukies.

Konduktoriais  laikinai tvirtinamos iki 12 m aukščio gelž­betoninės kolonos, įstatytos į pamatų lizdus. Konduktoriai esti laisvai stovintys ant pamato viršaus ir pritvirtinami prie pamato. Pastarieji konduktoriai žemesni. Konduktorių rėmai pastatomi ant pamato prieš montuojant duris. Plane ko­lonos iš dalies reguliuojamos kilnojamais domkratais, pastatytais ties konstruk­cijų ašimis, arba sraigtiniais domkratais, esančiais ant konduktoriaus rėmų.

Pleištai naudojami kolonoms pamatų lizduose laikinai įtvirtinti (kol bus užlieta betono mišiniu), kai darbų apimtis maža. Jie gaminami gelž­betoniniai, plieniniai, mediniai. Geriau naudoti gelžbetoninius pleištus, kurie, už betonavus sandūrą, paliekami betone. Medinius pleištus tenka ištraukti, kol be­tono mišinys nesukietėjes, o tuštumas užtaisyti betono mišiniu. Metaliniai pleiš­tai ekonominiais sumetimais naudojami retai.

Pagal pamato lizdo gylį pleištai daromi 250.. .300 mm ilgio su vienos ver­tikalios briaunos įžambumu 1/10. Įtvirtinant kolonas, prie kiekvienos iki 400 mm pločio briaunos dedama po vieną pleištą, prie platesnių briaunų — po du.Inventorinis fiksatorius padeda nustatyti kolonos apačią pro­jektinėje padėtyje. Fiksatorius sudarytas iš statramsčio su skale, traukies su pleištu, atramos, rankenos ir veržtuvo. Kad būtų patogiau dirbti ir būtų galima fik­satorius statyti lizdų kampuose, fiksatorių statramsčiai jungiamosiomis apkabo­mis sujungiami poromis. Fiksatoriai įstatomi į lizdus prieš montuojant kolonas ir tvirtinami veržtuvais.Esant didesniems kaip 80 mm tarpams, naudojamos nuimamos pridedamo­sios detalės. Svarbiausi įtaiso darbiniai elementai yra atramos, kurios turi būti pastatytos tam tikru kampu. Montuojamos kolonos galas, metalo konstrukcijos, slysdamas atramomis, nusileidžia į projektinę padėtį. Atramos į reikiamą padėtį pastatomos traukle su pleištu, o kontroliuojama pagal fiksatoriaus rankenos padėtį statramsčio skalėje.Skalės skaičius, prieš kurį atsiduria fiksatoriaus rankena, rodo atstumą tarp lizdo sienelės ir atramos galo. Šis atstumas atitinka reikiamą tarpą tarp kolonos briaunos ir lizdo sienelės. Jis nustatomas pagal pamatų geodezinės nuotraukos rezultatus.

Inventoriniai fiksatoriai ištraukiami iš lizdų įtvirtinus kolonas pleištiniais įdėklais. Norint juos ištraukti, rankena atleidžiama ir trauklė su atrama nulei­džiama.Kai pamato lizdo gylis 560.. .800 mm, naudojami 1285 mm ilgio fiksatoriai, kai — 800.. .1350 mm,— 1535 mm ilgio.

Inventorinis pleištinis įdėklas  palaiko kolonos apačią, kol sandūra bus užbetonuota. Sukant sraigtą  raktu , iškyšos  vei­kiamas, pleištas  pasislenka korpuse  šarnyru , sudarydamas skėtimo jėgą tarp savo išorinės briaunos ir įdėklo korpuso. Pleištiniai įdėklai įstatomi į tarpus tarp kolonos briaunų ir lizdo sienelių. Kai tarpai didesni kaip 90 mm, naudoja­mos papildomos pridedamosios detalės.Prieš sandūrą pripildant betono mišinio, ant pleištinio įdėklo dedamas ap­tvaras, kuris ištraukiamas iš lizdo sutankinus mišinį arba pradėjus jam kietėti (rištis). Aptvarą sudaro dvi vertikalios plokštelės iš gumoto tekstilinio kordo ir metalinis gaubtas su rankena. Plokštelės ir gaubtas sujungti kniedėmis. Pleištiniai įdėklai naudojami kartu su inventoriniais fiksatoriais atotampos  garantuoja aukštesnių kaip 12 m kolonų pastovu­mą. Jomis kolona laikinai tvirtinama mažiausio standumo plokštumoje. Tvirti­nama arba prie anksčiau pastatytų kolonų, arba prie pamatų, arba prie inventori­nių inkarų. Į projektinę padėtį pastatytos metalinės kolonos laikinai tvirtinamos paprastai tik atotampomis.Atskiras konduktorius daugiaaukščių pastatų gelbetoninėms kolonoms laikinai s u t v i r t i n t i — tai iš valcuoto metalo suvirinta erdvinė sekcija, per įstrižainę perpjauta į du blokus. Kiekvienas blokas sudarytas iš dviejų plokštumų, viena su kita sudarančių statų kampa Blokai sujungti į erdvinę sekciją atlenkiamaisiais sraigtais. Prieš montuojant konduktorius dedamas ant išsikišusios virš perdangos apa­tines kolonos viršutines dalies ir priveržiamas prie jos sraigtais. Prieš pastatant koloną Konduktoriaus viršutinėje dalyje esantys sraigtiniai domkratai išsukami iki galo. Tais pačiais domkratais pastatyta kolona reguliuojama plane ir patiki­mai įtvirtinama, kol bus suvirinta darbo armatūra.

 

www.village.lt