Peru: nuo indėnų nepabėgsi

Kalėdas sutikome Cusco, Naujus metus atšventėme Arequipoje, o tarpušvenčiu pakilome keturis kilometrus virš jūros lygio, norėdami apžiūrėti legendinį blynai su kiek virti baravykus Titikaką. Visą laiką mus lydėjo Peru indėnai: spalvingi, kramtantys koką, pardavinėjantys visiems velniams skirtas žoleles ir gyvenantys savo sunkų, tačiau mums labai įdomų gyvenimą.

Pirmiausiai grįžtame į Cusco, atsigauname po Machu Picchu vaizdų, nusiprausiame lietuje ir pradedame dėliotis tolimesnius darbelius. Žydrės tikslas – savaitę lankyti ispanų nemokami kursai ir persilaužti į naują lygį (take ir to the next level). Valdas nusprendžia, jog ateinančią savaitę daug miegos, rašys, taupys ir ilsėsis. Kiekvienam savi reikalai… Grįžę iš Aquas Calientes susirandame naują pigesnį (bet, kaip pasirodė, daug geresnį) viešbutį ir sustojame vienoje vietoje. Tai kažkas naujo mūsų kelionėje.

Liko kelios dienos iki Kalėdų, todėl neturime tikslo skubėti toliau. Cusco yra puiki vieta sustoti ir sutikti kokias europiečiams svarbias šventes prieš judant toliau. Sakysit, kodėl tik europiečiams, juk peruiečiai irgi krikščionys? Atsakysim: inkų „pacha mama“ („žemė motina“) čia daug svarbesnė už Mergelę Mariją, o pagoniškos šventės daug rimtesnės už kokias Kalėdas ar Velykas. Tai mes puikiai pajutome per kelias Cusco praleistas dienas. Todėl ir valgome labai atsargiai, žiūrėdami ką.

Kalėdinis indėnų turgus
Smagiausias dalykas, viešint Cusco – ilgai miegoti, o išsimiegojus apsivilkti šiltesnį megztuką ir klaidžioti siauromis miesto gatvėmis. https://ugg-boots.eu/kulinarija/ Jei pasiklysti, aukštis ir saulė diktuoja kryptį. Šitaip gali iki begalybės vaikščioti inkų kvartalais, atrasti vis naujas vieteles, kuriose vietinės moterys gano lamas ir bando iš turistų už nuotraukas uždirbti kelias soles.

Kartais lamos tiesiog įsispiria ir nusišlapina ant šaligatvio. Kartais nusituština, todėl vaikštant Cusco gatvelėmis svarbu ne tik atsimušinėti nuo vietinių indėnų pasiūlymų nusifotografuoti su meilia vietine mergaite, laikančia mažą avytę ar lamą rankose. Gyvendamas Cusco centre, greitai įpranti atsispirti nuo penkių pagrindinių pasiūlymų: išsikeisti valiutą, nusipirkti masažą, pietus prabangiame restorane, neblogą turą į vietas, kuriose jau buvai, arba žolės. Labiausiai vilioja masažų siūlytojos, jaunos ir išvaizdžios merginos, visais savo judesiais žadėdamos šį tą daugiau nei tradicinis nugaros pagrumdymas. Kita vertus, sunkiausia atsispirti kelių smulkių pinigėlių už nuotrauką prašančioms indėnėms – juk tokios spalvingos ir mielos…


Madridas – saulės miestas

Šį kartą atostogos atėjo taip, kaip ateina koks šeštadienis arba močiutės gimimo diena – dirbom, dirbom ir jos tiesiog atėjo. Metas aktyvus, todėl nebuvo laiko nei detaliam maršrutui parengti, nei vizijai, misijai ir strategijai sudaryti. Tiesiog penktadienį tyliai pabaigėm darbus, nuvykom į oro uostą ir išskridom į saulės miestą Madridą, turėdami tikslą aplankyti ne tik šį miestą, bet ir visą šiaurinę Ispanijos pakrantę.

„Katinų” miestas
Persėdant Frankfurte lėktuvas užvėlavo, todėl Madridą pasiekėm kiek vėliau, negu tikėjomės – apie pirmą nakties. Vėliau supratom, kad niekam čia tas neįdomu – žmonės be šeštos ryto nelabai užmiega, todėl savo draugus, pas kuriuos apsistojome, radome be vargo.

Keliauji per naktinį miestą ir grožiesi, kaip gyvenimas jame, net atokesniuose rajonuose, verda. Madridiečiai paprastai tiek užsišvenčia, kad kitą dieną miega iki pietų, o vakare vėl tūsinasi. „Lonely planet” rašo, kad dėl tokio gyvenimo būdo kiti ispanai madridiečius vadina katinais. Apibūdinimas, sakyčiau, labai arti tiesos…
Apsistojame draugų, kuriuos susiradome per hospitalityclub.org, bute. Kelionės ir paskutinė hyper aktyvi darbo diena taip išvargino, kad pasisveikinę norime tik griūti į lovą. Beveik taip ir pavyksta.

Kita diena prasideda jau gerai įsidienojus. Jokių konkrečių planų, ką pamatyti ir ką nuveikti neturime, bet vėliau paaiškėjo, kad čia niekas nieko neplanuoja.
Tiesiog eini į miestą, susitinki su draugais, eini į klubą, kitą klubą, tapas barą (papasakosiu daugiau, kas tai), servezerią (alaus barą), vėl į klubą… Gyvenimas kaip šventė.

Pirmo išėjimo į lauką tikslas – išgerti kavos ir užkąsti. Šeštadienį tai padaryti kiek sudėtingiau, nes ispanai jau pusiau švenčia, o sekmadienį beveik neįmanoma, nes tada jie jau švenčia, kaip dera. Mums pasitaiko šeštadienis, todėl viskas gerai.

Lengvos pažintys
Hola! Šitas žodis būtinas bet kurioje ispaniškoje įstaigoje ir geriau jį spėti pasakyti pirmam. Paprastas mandagumo gestas, be kurio tave padavėjai gal ir aptarnaus, bet tikrai nebus malonūs. Tokie jau tie ispanai – dirba savo malonumui, o jeigu darbas (ar klientas) jiem nemalonus, tai iš karto pamatysi.

Dar vienas dalykas, kuris gali kristi į akis kavinėse ar baruose – šiukšlės ant grindų. Ispanai sėdėdami prie baro nepergyvena dėl panaudotos servetėlės ir tiesiog meta ją ant žemės, todėl po kurio laiko prie baro susidaro tokios šiukšlių krūvelės, vėliau sušluojamos užeigos darbuotojų. Iš pradžių dėmesį atkreipia, bet vėliau įpranti.

Vienas geriausių dalykų, ką galima gauti rytais Ispanijos kavinėse, yra stipri „caffe solo” ir saldžios bandelės. Mmm… Kava visur, kur buvome, buvo vienodai gera, o bandelės tikrai skanios, todėl Lietuvoje rytais beveik nevalgydami per atostogas tapome tikrais pusryčių maniakais.

Taigi užkremtame pusryčių (apie 14 val. dienos) ir kreipiame savo kojytes miesto centro link. Pasisekė įsikurti visai netoli, todėl gana greitai prižingsniuojame pagrindinius miesto kvartalus.

Madridas neturi tokių saldainiukų, kaip darbas Vokietijoje, Eifelio bokštas, Tower bridge ar arklio ieškančio Gedimino skulptūra. Užtai žmonės šitam mieste – nors prie žaizdos dėk.
Vėliau vietiniai pasakojo, kad pažintys čia mezgasi ir užsibaigia akimirksniu. Eini gatve, pamatai simpatišką žmogų, pasisveikini ir čiuožiat kartu į klubą ar namo, DVD žiūrėti. Tiesiog taip.

Pabandykim tai įsivaizduoti Lietuvoje. Labas, kuo tu vardu? (pliaukštelėjimas per žandą). Gal einame į klubą, pašoksime, išgersime? (Trinktelėjimas į nosį). Supratau, netraukia. O tu domiesi? (spyris į tarpukojį). Na, maždaug taip. Read the rest of this entry »


Kietas Trinidado riešutėlis

Kietas Trinidado riešutėlis
Šitos salos iš karto nesukramtysi, kaip cheminio bulvių traškučio su plastmasinio sūrio įdaru. Trinidadas neatsiskleidžia iš karto, jis tarsi ežiukas pasitinka susirietęs į kamuolį ir atkišęs spyglius. Tik paėmęs jį ant rankų ir švelniai paglostęs gali pamatyti, kad tame spyglių kamuolyje slepiasi riesta nosis, žavios akytės ir aštrūs, bet nepikti nagučiai. O šitos kelionės laukėme labai ilgai.

kelionesPirmosios dienos sostinėje Port of Spaine praėjo desperatiškai galvojant, kaip kuo greičiau išsinešdinti iš šito miesto, o gal ir iš šitos salos. Po dviejų savaičių jau gana graudžiai mojavome šiam nesaugiausio valstybės miesto titulą turinčiam miestui. Netgi lankė šventvagiškos mintys pabūti čia savaitę ilgiau, jas pavyko nuvyti tik ištraukus didelių išlaidų kortą.

Kas pasikeitė? Tiesiog pradėjome triaukšti tą kietą riešutėlį, atrasdami vis naujų skonių. Pirmiausiai apsipratome su gatvėmis ir skubančiais įmonių darbuotojais. Atradome vis daugiau saugių ir smagių rajonų. Galiausiai perpratome vietinio transporto sistemą ir gana pigiai pradėjome keliauti po šalį, pamatydami vis daugiau jos spalvų ir susipažindami su jos istorija.

Trinidado gyventojai – tikras tautų, kultūrų, odos spalvų ir kalbų katilas. Ačiū už tai reikėtų tarti anglams ir ispanams, kurie pasikeisdami valdė šias salas, gabendami į čia esančias plantacijas vergus iš Afrikos. Vėliau salose padaugėjo užsidirbti norinčių atvykėlių iš Indijos ir Kinijos, o tašką padėjo iš gelmių ištryškusi nafta, atvėrusi Trinidado vartus viso pasaulio verslo žmonėms.

Taip ir jautiesi šioje saloje – tarsi katile, kuriame verda gyvenimas gatvėse, liejasi emocijos ir kartais pokšteli karštakošių jaunuolių šautuvai. Nieko ypatingo. Niujorke ar net tame pačiame Vilniuje kartais gali būti kur kas nesaugiau. Verda ir eismo sistema su britų palikimu – eismu kaire puse.

Praeini pakelėje pastatytą indų šventyklėlę, o greta – jau kinų prekybos kvartalas, už kurio būriuojasi Amerikos reperių muzikos garsiai klausantys juodaodžiai. „Respect, man“, – taria vienas iš jų ir atkiša kumštį. Tai pasisveikinimo ritualas, kurio metu užuot spaudus vienas kitam ranką užtenka lengvai sutrenkti kumščiais ar alkūnėmis.

Judi toliau ir už nugaros palikęs purviną uostą netrunki prieiti tvoromis apstatytą ir apsauginiais nusagstytą turčių kvartalą. Už jo stūkso gana nesaugios naktį ir benamių pilnos kapinės, o gretimame kvartale – vėl prekyba brangiais valgiais ir ekstravagantiškų mados kolekcijų pristatymas ekskliuzyviniuose vakarėliuose. O kur dar gražūs ežerai lyg veidrodžiai.

Išvažiuoji už miesto ir gali susipažinti ne tik su kamščių pilnomis gatvėmis, bet ir keletu salos įdomybių. Į Port of Spainą atvežti vergai buvo apgyvendinami lūšnose ant greta stūkstančių kalvų. Miestui tapus sostine čia kūrėsi vis daugiau turčių, kurie privengė vargingų kvartalų, tad savo namus statė arčiau jūros. Argi ne kurioziška situacija – vargšų bendruomenės dabar turi lūšnas kalvose su puikiais vaizdais į Karibų jūrą, o turčiai spaudžiasi nusausintose pelkėse…


Peru: keistenybių ir griuvėsių kraštas

Valdas į Peru šiaurėje esantį Piuros miestą atsibeldė diena vėliau už Žydrę, labai nelaimingas dėl prarastų 50 litų. Maždaug tiek nuostolių teko patirti vidurnaktį pasienyje keičiant JAV dolerius į soles, kai apsukraus keitėjo kalkuliatorius parodė neteisingą sumą.

Pasirodo, šitie fokusininkai sugadina skaičiuotuvus taip, kad netgi įvedant teisingus skaičius rezultatas būna apčiuopiamai mažesnis. Ir dar turbūt akyse pamato, kad prieš juos stovi apsimiegojęs žurnalistas su humanitariniu išsilavinimu. Informatiko su tokia paprasta artitmetika, kai vienas JAV doleris yra vertas trijų solių, neišdurtum. Valdą išdurti galima. Čia pat per kelis kvartalus pravežęs motorikša užsiplėšia penkių solių kainą. Už tiek su normaliu taksi per visą miestą pervažiuotum. Nesusitarta buvo iš anksto ir štai… Velnias, atsibusk!

Po tokios “puikios” pradžios pradeda vystytis atšiaurūs jausmai šitam kraštui ir jo žmonėms, bet čia tik pirmasis kultūrinis šokas. Nesinori daryti išvadų po pirmųjų viešnagės valandų. Gerai, kad netrukus laukia susitikimas su Žydre. Po kelių minučių jau labinamės nedideliame viešbučio kambarėlyje, kurį dieną prieš pasirinko apsimiegojusi Žydrė (taigi, kambarys primena močiutės palėpę) ir kartu einame ieškoti kito, normalesnio.

Pirmos geros naujienos – viešbučiai Peru tikrai pigūs. Tą buvome pajutę jau pirmąkart atvykę į Peru prieš kelis mėnesius. Dabar vėl maloniai stebimės už normalų kambarį su vonios kambariu, televizoriumi (jo beveik nežiūrim, bet vis tiek malonu) ir dviem gelsvais rankšluostukais mokėdami dešimt JAV dolerių (už abu). Net Ekvadore tokią kainą retai gaudavom. Toks pigus pramogos man tikrai patinka. Tiesa, gera kaina mūsų nesulaiko Piuroje ilgiau nei vienai nakvynei. Jau esame čia buvę ir nieko gero nepamatėm. Nepuoselėjam didelių vilčių ir dabar.

Nuotaiką kiek pataiso apsilankymas “visai nieko” rūbų parduotuvėje, kur Žydrei pagaliau pavyksta nusipirkti naujas kelnes (ieškojo jau keli mėnesiai), o ir Valdas šiek tiek atnaujina garderobą. Tačiau tašką Piuros istorijoje padeda riebus kažkokios skylės greta mūsų viešbučio padavėjas Pepė. Puola su mumis bendrauti, tačiau nutraukia kiekvieną sakinį ir pabaigia jį pats. Dar vienu klausimu. Taip gal dešimt minučių esam gniuždomi, kol pabaigiam gėrimus ir nusprendžiam atsisveikinti. Pepė tuo metu kemša vištiena ir atsainiai atkiša riebaluotą kumštį – suprask, ranka nešvari, tai paspausti negaliu. Ir net visai nepagalvoja apie savo sveikata. Trinktelim kumštis į kumštį ir bėgam plautis rankų.

Peru keistenybės
Apie tai vėliau tikriausiai dar ne kartą rašysim, bet nėra kitos išeities. Peru yra pakankamai civilizuotas, bet vis tiek labai keistas kraštas. Sunku pasakyti, kodėl taip yra, tačiau visokie keistumai tiesiog kiša galvas iš už kiekvieno kampo jau nuo pirmos dienos.


Ką galvoja pigių skrydžių palydovė

Lėktuvo stiuartų komanda kasdien į lėktuvą leidžia keleivius. Vienas iš skrydžių pagalbininkų darbų tai ne tik gražiai pasilabinti su keleiviais, bet ir jiems padėti tinkamai susėsti. Tačiau taip atrodo tik nepatyrusiai akiai. Iš tiesų stiuardesės vertina kiekvieną keleivį ir mėgina pastebėti tuos, kurie dešimties kilometrų aukštyje gali sukelti bėdų.

skrydziai

Kaip rašo „Daily Mail“, Gaje Peregrino, stiuardesė su 25 metų pigių skrydžių patirtimi pasakoja, kad jos pagrindinis tikslas – sukurti tokią atmosferą ir kad žmonės jaustų, jog ekipažas jiems bet kuriuo momentu ir bet kurioje situacijoje atskubės į pagalbą. Tačiau prieš kelionę, kai žmonės rodo savo bilietus ir maloniai sveikinasi, ji kiekvieną keleivį atidžiai permeta akimis, nes nori pastebėti, ar šis negirtas ir neapsvaigęs nuo narkotikų. Be to, vertinama ir tai, ar, kilus nenumatytai situacijai, žmogus gali būti iš tų, kuriuos komanda kvies pagalbon.

Kaip sako stiuardesė, kurios duona pig9s skrydziai, niekas nenori prasidėti su alkoholio padauginusiais piliečiais. Dėl jų būna per daug bėdų ir nesusipratimų. Taip pat salone nepageidautini tie, kurie priešiškai nusiteikę ekipažui.

Peregrino taip pat atkreipia dėmesį į žmones, kurie galimai turės bėdų su sveikata. Ji tokių keleivių niekada nesodina prie avarinių išėjimų, nors ten pačios patogiausios vietos. Kitas svarbus dalykas, kurį stengiasi suprasti palydovai, ar tarp keleivių yra medikas ir lėktuvo pilotas.

„Jei padėtis pradeda slysti iš mano rankų, atsargiai klausiu kurio nors keleivio, ar jis man padės, jei reikės. Pavyzdžiui, ar tvirto sudėjimo vyras padės sutramdyti įsismarkavusį chuliganą. Stengiamės, kad muštynės nekiltų, tačiau turime būti pasiruošę viskam“, – dėlioja patyrusi pigių skrydžių palydovė.

Jai savo praktikoje jau buvo atvejų, kai į saloną teko neįleisti sergančių žmonių ir „kontrabandininkų“, kurie mėgino į saloną įsinešti naminius gyvūnus ir paslėptą alkoholį.

„Kiekvieną kartą, kai sveikinuosi su keleiviais, jie turi suprasti, kad kelias valandas privalės pilnai pasitikėti manimi. Nesvarbu kas nutiktų ir kas vyks“, – aiškina Peregrino.


Ruošiatės gyventi Londone? Pasiruoškite tam

Emigracijos kelią renkasi tūkstančiai žmonių. Vieni tai daro vedini finansinių paskatų, kiti siekdami kokybiško ir jiems įdomaus bei patrauklaus mokslo, dar kiti tiesiog nori patirti nuotykių, pažinti svetimą kultūrą ar paįvairinti savo gyvenimą. Kad ir kokios priežastys bebūtų, migracija reikalauja turėti santaupų ir šiokių tokių žinių – kuo jų daugiau, tuo lengviau.

Pinigų reikia skrydžiui, kelionei atvykus į miestą bei vykstant iš oro uosto į miesto centrinę dalį, nes dauguma oro uostų nutolę nuo gyvenamų zonų. Dar papildomai gali kainuoti Jūsų mantos pergabenimas, priklausomai nuo to, kiek daiktų atsivešite su savimi, kiek atvyks vėliau, kokį būdą pasirinksite. Londone patogu pasinaudoti „Removals in London” paslauga, kuomet Jūsų daiktų pervežimu užsiima viena komanda. Patogu, pigiau ir nereikia sukti galvos Jums. Kituose miestuose taip pat galite rasti ką nors panašaus.

Vykstant į užsienį dažnai pagalvojama ir apie kelionę nuosavu automobiliu. Vertėtų gerai pagalvoti, ar verta į kelionę leistis senus, ne itin patikimu automobiliu – jo remontas daugelyje Vakarų Europos valstybių gali kainuoti daugiau nei pats automobilis – auto paslaugų kainos Lietuvoje ir, pavyzdžiui, Vokietijoje gali skirtis net ir iki 10 kartų. Išeitis – naujesnio automobilio įsigijimas. Jei vykstate ekonominiais sumetimais, automobilio lizingas gali būti puikiu pasirinkimu. Tokiu atveju į naują gyvenimą keliausite komfortabiliu, saugesniu ir labiau patikimu automobilio, o lietuviškos lizingo įmokos dirbant Vakarų Europoje tikrai neatrodys didelės.

Vykstant į naują šalį reikėtų kuo daugiau apie ją pasidomėti iš anksto jei norite išvengti įvairių nesusipratimų. Keliaujantiems savo automobiliu būtina pasidomėti vietos kelių eismo taisyklėmis, planuojantiems nuomotis būstą – kokios sąlygos būtinos nuomininkams, labai dažnai atsisakoma nuomoti tiems, kurie neturi oficialaus darbo, negavę rekomendacijų, tad gali tekti pasukti galvą kaip įgyvendinti reikalavimus kai dar nesate dirbę ir gyvenę šioje šalyje. Tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje susiduriama ir su problemomis atsidarant banko sąskaitą – norint ją atidaryti dažnai reikalaujama nurodyti darbovietę ir pateikti gyvenamos vietos įrodymą, tuo tarpu norint įsidarbint reikalinga banko sąskaita, o dažnai pasirenkama gyventi įvairiuose nakvynės namuose, moteliuose, turintys draugų ir artimųjų glaudžiasi pas juos.

Kaip bebūtų, keliauti ir pakeisti gyvenamą plotą kartais labai įdomu ir naudinga, tad sveikiname pasirinkus tokį žingsnį ir linkime visokeriopos sėkmės.


Gvadalupės akyse Meksika – tikinčiųjų šalis

Meksika yra viena iš tų valstybių, kurių gyventojai galima sakyti pamišę dėl tikėjimo. Žinant šalies gyventojų skaičių ir procentrą, kiek gyventojų yra tikintys, skaičiai tikrai yra milžiniški. Net devyniasdešimt procentų Meksikos gyventojų sudaro praktikuojantys katalikai, kurie kiekvieną dieną meldžiasi ir lanko bažnyčią. Tikintys yra ir jauni, ir senyvo amžiaus meksikiečiai. Trumpai apžvelgsime Gvadalupės fenomeną.

Mergelė Gvadalupė (isp. Virgen de Guadalupe) yra Romos katalikybės ikona Meksikoje ir pats populiariausiais moteriškosios lyties katalikiškas atvaizdas visame pasaulyje. Gvadalupė Mergelė yra šešioliktojo amžiaus paveikslas, esantis Gvadalupės Bazilikoje, Meksiko mieste. Kasmet ši bažnyčia sulaukia nuo aštuoniolikos iki dvidešimties milijonų turistų iš viso pasaulio.

Pasak legendos, Gvadalupė apsireiškė indėnui Chuanui Diegui, pasisakė, kad yra Dievo motina ir paprašė pastatyti bažnyčią. Pradžioje niekas nepatikėjo Chuanu Diegu, o arkivyskupas paprašė įrodymų, kad Dievo motina ištikrųjų buvo pasireiškusi indėnui. Po keletos dienų švenčiausioji mergelė vėl apsireiškė Chuanui Diegui ir liepė užlipti ant kalno prisiskynus parsinešti glėbį rožių. Vertėtų pažymėti, kad tuo metu rožės toje teritorijoje neaugdavo. Indėnas nusileido nuo kalno nešdamasis glėbį rožių ir kai išbėrė jas ant grindų, iš jų susidėliojo Gvadalupės ikonos atvaizdas.

Chuanas Diegas dabar yra taip pat laikomas šventuoju, jis pats buvo kanonizuotas, o gruodžio devintoji yra švenčiama kaip mergelės Gvadalupės pirmojo apsireiškimo Chuanui Diegui diena.

Vykdami į Meksiką nepamirškite, kad tikinčiųjų šalyje turite ir patys pasisemti to, kuo tiki tikintys Meksikos gyventojai.


Patarimai keliaujant į Jordaniją

jordanija-

Nors Artimieji Rytai yra vienas nestabiliausių pasaulio regionų, iš kurio nuolat atsklinda žinios apie įvairiose šalyse kylančius neramumus, Jordanija yra maloni išimtis. Tai saugi ir stabili šalis, kurios vadovai pasižymi politine išmintimi ir gebėjimais laviruoti tarp nesutariančių kaimynų. Nusikalstamumo Jordanijoje beveik nėra. Tvarką palaiko tiek gatvėse patruliuojantys policininkai, tiek ir pačių gyventojų tradicijos, nuostatos bei auklėjimas.

Lankantis Jordanijoje, keliautojams patariama su savimi nešiotis pasą, nes galimi dokumentų patikrinimai. Judėjimo apribojimų šalies teritorijoje nėra. Vis dėlto dėl galimų neramumų, susijusių su bendra saugumo padėtimi regione, Lietuvos Užsienio reikalų ministerija rekomenduoja, prieš vykstant į Jordaniją ar esant šalyje atidžiai stebėti informaciją apie politinę padėtį, vengti masinio susibūrimo vietų, ypač politinių demonstracijų, susilaikyti nuo kelionių į regionus, esančius pasienyje su Sirija ir Iraku, ypač atsargiai elgtis pasienio su Izraeliu teritorijoje.

Oficialios nedarbo dienos Jordanijoje yra penktadienis ir šeštadienis, kai kurios įstaigos nedirba ir sekmadieniais. Muziejai dažniausiai būna uždaryti antradieniais. Taip pat nedarbo dienomis yra religinės šventės, kurių datos nustatomos pagal Mėnulio kalendorių. Atsižvelkite į musulmonų šventes, planuodami keliones į Jordaniją.
Svarbiausių švenčių dienomis dauguma vietinių gyventojų taip pat vyksta į Akabą ar prie Negyvosios jūros, taigi viešbučiuose nebelieka laisvų vietų, o keliuose susidaro automobilių kamščiai. Muziejai ir kitos turistinės įdomybės būna „apgulti“ per moksleivių atostogas.
Jordanija – Islamo šalis, todėl daugelis vietinių tradicijų susiję su religija, nors čia nebūna tokių kraštutinumų kaip kaimyninėse šalyse. Jordanijos gyventojai labai svetingi ir geranoriški, tačiau kai kuriuos keliautojus erzina jordaniečių atsipalaidavimas ir užmaršumas. Tuo tarpu jordaniečiai kasdien susiduria su šalyje įprastas elgesio taisykles laužančiais turistais. Vieni taip elgiasi iš nežinojimo, kiti – dėl savo neišsiauklėjimo ar arogancijos. Nieko blogo netaktiškiems turistams nenutinka, į netinkamą poelgį jordaniečiai dažniausiai atsako atlaidžia šypsena. Tačiau kad neįžeistumėte svetingų šeimininkų, verta prisiminti kelias paprastas taisykles.

Susitikus paprastai paspaudžiamos rankos – jei esate vyras, supažindinamas su kitu vyriškiu, ištieskite jam ranką nedvejodami. Taip pat ir moteris su kita moterimi pasisveikina rankos paspaudimu, o neretai ir keliais bučiniais į skruostą. Vyras, susitikęs arabę moterį, turi palaukti, ar ji jam išties ranką paspaudimui. Dauguma jordaniečių moterų vengia prisiliesti prie mažai pažįstamo vyriškio. Taip pat ir vakarietė moteris turėtų palaukti kaip arabas vyras apsispręs, ar bus sveikinamasi rankos paspaudimu. Kai kurie vyrai, ypač vyresni, vengia moterų prisilietimų, todėl gali būti, kad vietoj rankos jie atkiš alkūnę, kurią moteris turėtų spustelti taip, lyg tai būtų ranka.

Susitikus, visada paklausiama kaip sekasi. Net ir su mažai pažįstamais žmonėmis kalbama daug, nuoširdžiai, apie viską, teiraujamasi ir tokių dalykų, kurių europietis klausti nedrįstų (pvz „kiek jūs uždirbate?“). Bet klausimai apie asmeninį gyvenimą, ir ypač apie žmoną, laikomi nepadoriais. Beje Jordanijoje kaip ir kitose arabų šalyse vyrauja kitokia asmeninės erdvės samprata, čia ji tiesiog neegzistuoja. Bet kuris susimąstęs ar vienumoje panoręs pabūti turistas paprastai nepaliekamas vienas, visokiais būdais bandoma jį įtraukti į bendravimą.

Vietiniai gyventojai kalbėdamiesi mėgsta rankų judesiais „padėti“ išreikšti mintį, tačiau gestų kalba pakankamai sudėtinga, perprasti jos subtilumus reikia laiko. Keliautojams patariama tiesiog stengtis mažiau gestikuliuoti – kai kurie mūsų akimis žiūrint nekalti gestai Jordanijoje gali būti suprasti kaip įžeidžiantys. Ką nors rodyti, paduoti ir ypač valgyti galima tik dešine ranka, nes kairė laikoma „nešvaria“.

Kelionės metu renkitės kukliai, ypač tai svarbu moterims. Trumpi sijonai, atviras kaklas ir pečiai, aptempti marškinėliai ar net trumpos rūbų rankovės Jordanijos gyventojams atrodys nepadoriai. Moteris, dėvinti šortus ar tampres bus įvertinta kaip atvirai seksualiai provokuojanti. Plaukai taip pat labai traukia dėmesį. Nešioti skareles Jordanijoje nėra būtina, tačiau demonstruoti nesurištus, laisvai žemiau pečių krintančius plaukus šioje šalyje nėra priimtina ir trikdo vietinius. Beje, Jordanijoje išskirtinių žvilgsnių ir dėmesio sulaukia šviesiaplaukės, tačiau tai tik smalsumas. Tuo tarpu moteris, pasirodžiusi viešumoje drėgnais plaukais bus suprasta kaip duodanti labai provokuojančias užuominas.

Taip pat ir vyrai išėję į gatvę su šortais sulaukia smerkiančių žvilgsnių ir pajuokų. Į kelius dengiančius bridžus dar žiūrima atlaidžiai, tačiau trumpesni šortai jordaniečiams atrodo lyg apatiniai, su kuriais netinka rodytis viešumoje. Ir marškinėliai, nedengiantys pečių ir rankų, vertinami kaip apatiniai. Greičiausiai žmonės nieko nesakys, bent jau nieko nesakys jums, tačiau vargu ar norėtumėte žinoti, kaip jus apkalbės tarpusavyje. Vyrams tinkamiausia apranga – susagstomi marškiniai, sukišti į ilgas kelnes. Beje, Jordanijoje vyras jokiomis aplinkybėmis nepasirodys nuoga krūtine.

Jei Jordanijoje lankotės su kitos lyties kelionės draugu, geriau net nesistenkite vietiniams paaiškinti savo tarpusavio santykių. Posakis „mes tik draugai“ šioje šalyje bus visiškai nesuprastas. Tikri ar netikri sutuoktinių žiedai ant pirštų – paprasčiausias būdas išvengti nesusipratimų ir europiečiui neįsivaizduojamų įtarinėjimų. Net ir sutuoktinių poros viešumoje neturėtų demonstruoti meilumo vienas kitam, vengti bučinių ir apsikabinimų, jei nenori įžeisti jordaniečių ar net būti nubausti.

Atkreipkite dėmesį, į kai kurias mečetes yra draudžiama įžengti nemusulmonams.

Prieš ką nors fotografuojant, būtina atsiklausti leidimo. Vieni žmonės mielai sutinka pozuoti, kiti griežtai atsisako. Išvengsite nemalonumų, jei nefotografuosite transporto infrastruktūros, strateginių ar karinių objektų.

Ramadano metu musulmonai susilaiko nuo gyvenimo malonumų, ir šie suvaržymai galioja nuo saulės patekėjimo iki laidos. Užsieniečiams šiuo laikotarpiu patartina elgtis santūriau.

Apdairumas, protingas pasitikėjimas vietinių žmonių svetingumu, pagarba tradicijoms tos šalies, kurios svečiais esate – ir iš Jordanijos parsivešite tik gražiausius ir maloniausius kelionės įspūdžius.


Kelionės: pasyvus, aktyvus ir visai kitoks poilsis

Dažniausiai išskiriami du kelionių tipai: pasyvus ir aktyvus poilsis, tačiau tai toli gražu ne viskas, ką gali pasiūlyti toks laisvalaikio būdas. Kol vieni drybso Lietuvos ar pietų šalių paplūdimyje, o kiti slidinėja Alpėse ar nardo Tenerifėje, saujelė žmonių poilsiauja žaisdami pokerį svečioje šalyje.

Pokerio kelionės nėra nepopuliarus ar mažai kam žinomas reiškinys, tačiau savaime suprantama, apie jas skelbiama tik tam tikrose bendruomenėse, kuriose renkasi aktyvūs pokerio žaidėjai. Tokių kelionių metu vykstama ne tik į turnyrus ar čempionatus, bet kartu ir siekiant pasisemti patirties iš žaidėjų iš viso pasaulio, o be viso to – puikiai praleidžiamas laikas, susipažįstama ir su lankomu miestu ar gretimomis apylinkėmis. Dar įdomiau, jei jas aprodo vietinis gyventojas.

Jei pokerio nežaidžiate, tačiau su savo draugais esate dideli stalo žaidimo mėgėjai – Jums atskiri renginiai, kurių metu taip pat galima ne tik pažaisti mėgstamą žaidimą su kitais gerbėjais iš įvairių šalių, bet kartu ir pasižvalgyti po miestą, leisti laiką su bendraminčiais. Tokios kelionės dažnu atveju yra organizuojamos pačių entuziastų, dėl to turi savito žavesio, patrauklumo.

Žinoma, pokerio kelionės, išvykos su stalo žaidimų gerbėjais ir kitos susiję pramogos kainuoja, todėl ne visuomet pavyksta rasti lėšų išvykti pramogauti į svečias šalis. Dėl to vertėtų įvertini kelionės po Lietuvą galimybę. Nors taip sunkiau rasti bendraminčių, tačiau tikrai rasite įdomių lankytinų vietų, susipažinsite su to krašto žmonėmis, kurie turi panašių pomėgių ir taip pat puikiai praleisite laiką.

Pasirinkus keliones po Lietuvą lengviau galėsite derinti savo kelionės ir susitikimo planus, nes nebus kalbos barjero, galėsite pasinaudoti didesniu kiekiu šaltinių paieškoms, kuriuos rasti savo kalba yra kur kas lengviau nei ieškoti užsienio interneto platybėse. Be abejo, tai tinka ne visiems, tačiau kai kurie tikrai turėtų pradėti nuo paieškų savame krašte ir vėliau kur kas lengviau bus dalintis informaciją ir ją gauti apie pokerio keliones į užsienį.


Peru: nuo indėnų nepabėgsi (2 dalis)

Kas ilsisi, kas mokosi tariamosios nuosakos… Savaitė pralekia greitai ir vieną rytą pabudus laikrodis išmuša gruodžio dvidešimt ketvirtą. Kūčios. Žydrė kaip tik užbaigia savo tobulinimosi kursą (nors ir taip ispaniškai „kerta“ dukart geriau už Valdą), Valdas parašo visus užstrigusius straipsnius ir pažiūri „Draugų“ aštunto sezono serijas per kabelinę televizija. Metas sulaukti, kol baigsis lietus ir bus galima įžengti į kalėdinį Cusco.

Galiausiai išeiname laukan, pražingsniuojame keliomis inkų gatvelėmis ir suprantame, jog čia kažkas netaip. Šiandien miestas triukšmingesnis, nei esame įpratę. Daugiau indėnų, skubančių su žolių kuokštais, medinėmis pakartėlėmis ar šventųjų skulptūrėlėmis.

Diena, kai katalikiškose šalyse visi turi būti susikaupę ir laukti gimstančio barzdočiaus dailidės, kuris vėliau taps reikšminga persona dievo dešinėje. Diena, kai pagonims saulė baigia trumpėti ir pradeda ilgėti šviesus metas. Diena, kai Peru indėnai skuba į Cusco turgų, kad galėtų parduoti daugiau žolelių, vejos gabalėlių, ar kokių niekučių turistams. Visa aplinka tampa šurmuliu, kuriame sunku patikėti tuo, ką matai.

Klaidžiojame po pagrindinėje Cusco aikštėje įsikūrusį turgų, įsigyjame kelis niekučius, Valdas nusiperka receptu archyvas su Pacha Mama vienoje, o Pacha Papa kitoje pusėje (netrukus ją pames, kaip pametė jau tris kepures bei ketverius akinius nuo saulės šios kelionės metu). Dar nusiperkame kelias užrašų knygeles, porą kitų niekučių, tačiau nuo didesnių pirkinių susilaikome, nes prisimename, kad mūsų kuprinės ir taip vaitoja. Geriau jau tiesiog kimšti nuotraukas į atminties kortelę – mažiau realaus svorio.

Kitą dieną tiesiog pavakarieniaujame Kalėdinis meduolis Cusco tylumoje, nes tą dieną tiesiog niekas nedirba – visiems išeiginė. Indėnai atšventė dar vakar, Kalėdos jiems yra tiesiog laisva diena. Kažkieno primesta šventė. Eidami į vieną vis dar veikiančią interneto kavinę sutinkame kelias po pasažo stogu sugulusias indėnų šeimas. Moterys ramiai šnekučiuojasi, vaikai greta žaidžia, o ištroškę tiesiog prieina prie kelio ir atsigeria iš murzinos balutės. Graudu ir baisu žiūrėti į tokią indėnišką „kokakolą“…
Read the rest of this entry »