Plytelių klijavimo patarimas, kai nesi profesionalas

Plytelių klijavimas, man asmeniškai, pats nemaloniausias darbas iš visų apdailos darbų. Tai itin varginantis ir kruopštus darbas, kurio metu reikia itin tiksliai priklijuoti plytelę, blogiausia, kad kiekvienas neišdirbimas labai matosi ir matysis visą gyvenimą, kol jos nebus perklijuotos.

Taigi, imkime pačias nepalankiausias sąlygas klijavimui, betkaip mūrytą itin nelygią sieną, nevisai kvadratinį vonios kambarį, vamzdžius palei sieną ir palei grindis ir trumpą klijavimo laiką, t.y. vieną dieną klijuojama tik viena eilė, o ne viskas iš karto.

Taigi, pirmas žingsnis, žinoma, sienų išlyginimas, čia daug neišsiplėsiu, dauguma žino, kas tai ir kaip tai daroma. Daug įdomesnis pats klijavimas.

Pirma išsirinkau durų sieną, aišku, išsirinkau dėl to, kad mažiausiai matytųsi pirmieji brokai. Tada susizgribau, kaip reiktų klijuoti, jeigu klijuosiu iš apačios į viršų, kaip patariama daugumoje knygų ir video, rizikuoju, kad plytelės virš durų gali būti priklijuotos nevienodu lygiu, t.y. pavyzdžiui plytelės dešinėje pusėje būtų labiau atsikišusios nei kairėje, ir atvirkščiai. Taigi, priėmiau sprendimą klijuoti iš viršaus į apačią. Prisuku lentą, suklijuoju plyteles pagal ją, kad būtų statmenos visais kampais ir būtų vienodai atsikišusios, sukišu kryžiukus ir einu lauk. Kitą dieną nusuku lentą, atmatuoju atstumą, kad ji būtų viena plytele žemiau ir vėl klijuoju. Nors metodas buvo keistas ir prieštaraujantis daugumai patarimų, tačiau pasiekiau to, kad plytelės buvo išklijuotos stebėtinai pavyzdingai – pavyko išlaikyti ir atstumus ir statmenumą, ir plytelių padėti viena kitos atžvilgiu.

Kitą sieną klijavau pagal bendrus reikalavimus, iš apačios į viršų, kad viršuje tilptų viena plytelė. Jau klijuodamas trečią eilę (eiles klijavau ne iš karto) pastebėjau, kad plytelės pradėjo “kreivaliotis”, teko jau vietomis dėti didesnius kryželius, vietomis mažesnius, žodžiu, sieną klijavau ilgiausiai ir pasigailėjau savo sprendimo.