Bolivija: šalis, kurioje viskas kitaip

0.00 avg. rating (0% score) - 0 votes

Dažnai mūsų klausiat: na ir kaip po metų kelionės? Ar neatsibodo? Ar vis dar yra stebinančių dalykų? Nuoširdžiai kalbant, įspūdžio kartelės pakilo ir jeigu anksčiau užtekdavo bet kokio ugnikalnio ar ežero kalnuose, dabar norisi vaizdingesnio, taisyklingesnio, aukštesnio… Tačiau pamatę Boliviją supratome, kad dar yra pasaulyje vietų, kurios priverčia kiekviename žingsnyje sakyti „Vau!“

Šį kartą į Boliviją užsukome trumpam, vos savaitei. Pamatėme tik nedidelį šalies gabalėlį, bet apetitas taip pakilo, kad dabar būtinai norime čia sugrįžti kelionės pabaigoje. „Lonely planet“ šmaikštauja, kad Bolivija pasaulyje garsi dėl aukščiausio visko. Mes priduriame – čia yra daug daugiau.

Tai viena vargingiausių šalių žemyne, nors „sėdi“ ant milžiniškų žemės turtų. Bolivija indėniškesnė už Peru ar Ekvadorą, todėl čia dar daugiau tradicinių rūbų spalvų, turgaus šurmulio ir indėniškos, mums dažnai nesuvokiamos tvarkos. Indėniška tvarka yra chaoso sinonimas, tačiau boliviečiams tai visai netrukdo gyventi. Kaip virti grybus – štai kas šovė į galvą. Jie turi savo sistemą, su kuria susidūrėme nuo pirmųjų metrų pasienyje.

Vietinių niekada nepergudrausi

Iš Čilės miesto Calamos ankstyvą rytą pajudėjome prie pasienio. Kelionė turėjo trukti apie šešias valandas – apie dvi valandas turėjome važiuoti iki pasienio, ten susitvarkyti formalumus, pakeisti autobusą į bolivietišką ir likusį laiką kratytis žvyrkeliais iki Uyuni, mūsų tikslo. Deja, nuotykiai prasidėjo dar Čilės pusėje, kai autobusėlis užkaito ir sustojo visiškoje dykynėje.

Vairuotojas paprašo, kad visi duotų savo turimą geriamą vandenį – bandys pilti į radiatorių ir tokiu būdu nuvažiuoti bent iki artimiausio kaimelio už keliolikos kilometrų. Paaukoto vandens užtenka keliems šimtams metrų. Vėl sustojam toje pačioje dykumoje, bet dabar jau blogiau – nebeturim vandens.

Stovim, laukiam, vėjas kaukia. Didžiausia problema šiuo metu – norėti į tualetą. Autobuse nėra, o aplink tik lygumos, todėl vyrukai mažų reikalų dar subėgioja (kažkam kyla drąsi mintis taip pripildyti autobuso radiatorių). Bet ką daryti, jei kas nors užsimanys daugiau? Atsakymas: eiti kuo toliau. Netrukus atsiranda drąsuolių, kurie nutolsta gal kelis kilometrus „dykumos apžiūrėti“, rizikuodami grįžę autobuso neberasti. Bet grįžta visi, akivaizdžiai laimingesni. Kaip užsinorėjau sriubos. Po dviejų valandų keliu pravažiuoja pirma transporto priemonė, kaip tik turinti šiek tiek daugiau vandens, todėl esame išgelbėti – netrukus pasiekiame kaimuką ir pasipildome vandens atsargas.

Jeigu čia kaltę galima suversti technikai, tai dėl kito nuotykio kaltinti galime tik save. Jei apskritai yra prasmės kažką kaltinti. Kai čilietiškas autobusas atvyksta į pasienį ir visi susirenkame išvykimo antspaudus, po kelių minučių esame paleidžiami dykynėje, kur mūsų jau laukia bolivietiškas autobusas. Dvigubai mažesnis už mūsiškį. Tai reiškia, kad sėdimas vietas gaus greičiausiai ten nubėgę, kiti stovės keturias valandas. Valdas užsiima eilę prie išėjimo ir prieš pat autobusui sustojant dar šūkteli Žydrei: „Šansų pergudrauti vietinius mažai, bet pabandom“.

Laukite antros dalies.



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *