Linksmiausia kelionė į Alytų

Turėjau tokią įdomią situaciją. Prekiavome švetimo įranga, tai braižas buvo toks, kad randame klientą už nesveiką kainą. Tuomet jam pasiūlome pakišėlę, tada, įvykus sandoriui, keliaudavome pas klientą. Įprastai renkamės autobusų keliones. Kadangi keliavau Klaipėda – Alytus, tai greitai įžvelgiau problemą, normalaus autobuso iš taško A į tašką B man patogiu metu nebuvo. Iš viso jų buvo gal trys per dieną. Tai, nusprendžiau pasiimti įmonės pinigus kelionei ir pasinaudoti dalinukais, t.y. prisimesti prie kuro kelionei į Kauną. O iš Kauno į Alytų autobusų, kaip iš Vilniaus į Trakus – nors kibirais vežk. Taigi, planas man padėjo sutaupyti pinigų ir greičiau nuvykti iki kliento. Taigi, susitikome 9h prie vieno prekybcentrio su tokiu Nerijumi, vairavo vyrukas tokią seną Renault Megane. Įsėdau dar tarp dviejų merginų ir pajudėjome, viena net mane atpažino.

Taigi, kelionės metu pastebėjau, kad užgesome autostradoje, tiesiog jaučiu, kad variklis tyli ir tiesiog riedame. Po to vairuotojas paminkydavo pedalus, pasukiodavo raktelį ir vėl judėjome ramiai toliau. Tačiau po ketvirto ar penkto užvedimo iškilo problema – užgesome mirtinai.

Vairuotojas išlipo, apžiūrėjo variklį, kažkur pasikrapštė ir sako “Reiks stabdyti pakeleivingą”. Juokinga pasidarė, lyg ir negalima autostradoje tempti automobilių, tačiau staiga sustojo tokia VW LT, liaudyje vadinama “eltūške”, viena iš tų, kur atviru galu ir gale statybinės medžiagos. Tai išlindo trys vyrai apsižiūrėti, kas nutiko.

Priminsiu, man degė laikas, reikėjo staigiai reaguoti ir kuo greičiau nusigauti iki tikslo.

Pasakiau ekipažui, kad gal man paklausti, gal pametės mane iki kur nors, ten jau būtų tikę bet kas – Kryžkalnis, Kaunas, artimiausia stotelė, bet kas. Bet sustojau jau beišlipdamas, juk jie trys ir dar vienas lipo lauk, sakau “o gal neklausti, ryškiai netilpsiu”. Tada vaikinukas paprotino, kad, jei jie keturi, tai mašinoje yra dvi sėdynių eilės ir tikrai gali būti vietos ir man. Ryžausi paklausti.

• Kur keliaujate, man labai reikia kad pametėtumėte

• O kur tau reikia?

• Nežinau, Kaunas, Kryžkalnis, bet kur

• Kaunas? Kaunas mums nepakeliui, mes namo iš darbo grįžtame, namo į Alytų
• Alytų???Vyrai, noriu vykti su jumis. Tikrai noriu
• Gerai, sėsk, bet pas mus mašina nešvari, o tu – tvarkingai apsirengęs
• Dzin, noriu į Alytų, man kaip tik ten reikia
• Taigi sakei, kad į Kauną
• Taip, iš Kauno planavau su autobusu nusigauti į Alytų
• Sėsk.

Štai taip atsidūriau statybininkų, o tiksliau, akmentašių, vykusių iš Palangos į Alytų automobilyje. Taip buvau pasveikintas degtinėle, tuomet degalinėje man pastatė kavos ir linksmai paplepėjome. O linksmiausia, kad už kelionę nepaėmė nė cento ir dar privežė iki įstaigos, į kurią turėjau keliauti.

Mano kelionė į Kaukazą

Pamenu, kažkada keliavome su tėvu į Kaukazą. Viskas prasidėjo, kai mes nuėjome į kelionių agentūrą, joje mums tokia linksma tetulė suorganizavo kelionės maršrutą ir tuo metu mums teko jai sumokėti ir laukti kelionės datos. Prasidėjo su įprasta kelione Klaipėda – Kaunas. Tuomet mes jau vykome iš Kauno per Latviją į rusyną. Tuomet pasiekę sostinę pasinaudojome metro, dar pakeliui įspūdinga buvo, kai ten pamačiau po 6-8 eismo juostas į abi puses, tai kelionė iki traukinio buvo ilgoka. Taigi, gana greitai nuvykome iki oro uosto ir jau jame pralaukėme tris valandas, kol sulaukėme lėktuvo. Skridome aukštai, matėme debesis ir girdėjome baisiai ūžiantį lėktuvo variklį. Kėdės buvo nepatogios ir kietos. Apie maistą net nekalbu, jis buvo nevalgomas, tačiau medus buvo visai nieko. Rusijoje labai populiaru juoda arbata su citrina ir medumi, šis gėrimas ten tarsi kultūros dalis ir savotiškas indikatorius, kad tu – jau Rusijoje.

Taigi, nusileidome miestelyje, kurio pavadinimas lietuviškai būtų Minvandenys. Šis regionas labai garsus mineraliniais vandenimis, ten miestelyje buna nuo 5 iki 30 mineralinių vandenų šaltinių. Tai kai kuriuose iš jų išgaunamas vanduo net parduodamas Lietuvoje. Tuomet mes vietiniu autobusu keliavome iki mūsų giminių miestelio. Jie įsikūrė gatvėje, kuri būtų labiau vadinama Žiedine. Po to pastebėjau, kad tas miestelis ir jo vienas rajonas turi identišką gatvių ir gatvių pavadinimų seką kaip Maskvos metro. Tą Žiedinę gatvę, pavyzdžiui, kirto gatvės Spalio ir dar kažkokia, kurios nepamenu, bet jos ėjo lygiagrečiai.

Tai štai, pirma kelionė buvo link vietinės upės, ten maudėsi daug vaikų ir paauglių, mačiau vieną visai dailią mergiotę, kuri netoliese braidė tik su rankšluosčiu ant kūno, tiesa, po to nusisuko nuo manęs į tokį dolomitinį skardį ir, nusimetusi rankšluostį, apsimovė maudymosi aprangą. Kiaulė, pagalvojau, bet gal ir gerai. Tada tikrai būčiau užkalbinęs susipažinti, o kalbėti beveik nemokėjau. O ir ką būčiau pasakęs?

– Labas, tu nuoga labai graži, aš Pranas iš Lietuvos, gal nori susipažinti? Bet deja, negalime susitikti, nes mano tėvas

Tada grįžome namo, pasikepėme šašlykų ir jau ėjome miegoti, nes nuo 28 valandų kelionės tikrai galvos atsijungė.

Kitą rytą pasitikome su maistu – daug maisto, po to išėjome pasiganyti po miestelį, jis jau turėjo tokias technologijas, kaip spalvoti telefonai ir net spalvotos grindų plytelės, jos, tiesa buvo pusiau spalvotos, nes tik viena pusė buvo dažyta, labiau priminė , kad ta plytelė buvo pamerkta į dažus. Taigi, tokiomis plytelėmis keliavome pro alaus daryklą link turgaus. O štai turgus – vieta, kur buvo kažkas neįtikėtino. Toks kaip miesto širdis ir tautų kratinys.