Gyvūnų prieglaudos. Ar verta iš ten imti gyvūną?

Nors gyvūnų prieglaudos egzistavo visą laiką, nuo Lietuvos įstojimo į ES jų tik daugėjo, nes lietuviai jau kažkiek prasigyveno, jau galėjo leisti sau įsigyti norimus šunis ir kates, o po to kaip gyvenimas susiklostė, vieni gyveno toliau, kitiems teko emigruoti. Žinoma, dalis iš jų nusprendė atsikratyti gyvūnais, kas juos dovanojo kitiems, kas paliko šeimai, kiti palikdavo atokioje vietoje, kad patys susirastų naujus namus. Dalis šių gyvūnų patekdavo į globos namus. Kai kurie netgi su dokumentais, dėl ko tokį gyvūną net apsimokėtų pasiimti spekuliavimo tikslais. Taigi pagrindinės priežastys, kodėl neverta imti gyvūno iš prieglaudos yra šios.

Amžius. Dažnai imamas jau suaugęs gyvūnas, todėl kaip ir nelieka šeimos istorijos su šiuo gyvūnu, taip pat tokiu gyvūnu jau sunkiau pasitikėti, nes nežinia, kur jis buvo, ką išgyveno ir kaip atsidūrė čia.

Dresavimo galimybė. Žinoma, kalbama apie šunis, nes katinų daugiau nei atsiminti savo vardą sunkiai pavyks išdresuoti. Šunys paprastai dresuojami nuo mažumės, todėl jau suaugusį šunį išmokyti naujų dalykų bus daug sunkiau, tačiau vis tiek tam reikia kantrybės.

Charakteris. Kiekvienas gyvūnas nepaisant savo kilmės dar turi ir charakterį, kuris buvo suformuotas jau buvusių šeimininkų arba susiformavo prieglaudoje, todėl kai kurie iš pažiūros vienodi katinai gali būti labai skirtingi ir elgtis skirtingai

Tačiau, jeigu esate “apsišarvave kantrybe” yra ir teigiamų dalykų su prieglaudiniais gyvūnais.

Baikštumas. Tai iš pirmo žvilgsnio nėra gera savybė, tačiau santykių pradžioje ji labai praverčia formuojant charakterį. Toks gyvūnas naujoje erdvėje elgiasi ypač atsargiai, nes tik ką tik buvo nejaukioje prieglaudoje, prieš tai galbūt pagyveno gatvėje, o dar prieš tai jį išdavė buvę šeimininkai. Tad jis su jumis elgsis atsargiai. Tarkime, mano atsineštas katinas net ant sofos bijojo užšokti ir gerus du mėnesius tiesiog ieškojo ribų ką galima ir ko negalima daryti mums matant. Taip buvo lengviau suformuoti jo įpročius, nei parsivedus katiną iš kiemo.

Prisirišimas. Toks gyvūnas, kaip rašiau prieš tai, jau patyręs daug dalykų, todėl supranta tai, kad išsirinkote jį ne be reikalo, todėl jau stengiasi būti geresnis, mylėti jus labiau, nei mylėjo buvusį šeimininką. Jūs jam daugiau nei naujasis šeimininkas. Todėl ilgainiui su juo tampa labai lengva gyventi.

Atsparumas. Nepaisant to, kad iš prieglaudos jie išleidžiami jau paskiepyti (kartais iškastruoti) ir paruošti gyvenimui. Prieglaudoje jie vargu ar gavo patį geriausią maistą, todėl jie gana atsparūs ir noriai valgo kad ir pigesnį, bet visavertį ėdalą. Todėl tokį gyvūna tampa net pigiau išlaikyti.

Taigi šie yra pagrindiniai prieglaudukų privalumai ir trūkumai, tačau geriau pagalvojus vis tik į prieglaudas pasižvalgyti verta prieš einant į paprastas parduotuves ar veislynus.

Stogo dengimas, atnaujinimas

Kaip ir daugumai jaunuolių yra ir man tekę darbuotis statybose, bet nepasisekė dirbti ant stogo visą mėnesį. Darbas nebuvo itin unikalus, bet, nežinantiems proceso, jis turėtų pasirodyti įdomesnis, negu yra iš tikrųjų. Taigi, reikėjo užsandarinti seną betoninį stogą, kuris dengtas senu plonos smalos sluoksniu.

Visą stogą reikėjo apdengti tokia naujos kartos smalos juosta – statybininkai ją vadina “Midos juosta” – dėl pavadinimo, esančio ant pakuotės. Taip pat stogo kraštus reikia apkalti skarda, kad vanduo nepatektų ant sienų galų pusės, taip bus apsaugotas tinkas nuo kritimo, kai į jį patenka vanduo.

Šis klojimo būdas nors ir buvo sukurtas stogui, tačiau taip pat puikiai tinka ir nepagrindiniams namo laiptams, drėgnesniu metu ne tik patausojamas betonas, tačiau ir pagerinamas sukibimas su danga, tai nebeprisireikia kibtis į metalinius laiptų turėklus žiemą ar drėgnesnio sezono metu. Taip pat jis labai tinkamas lauko stogeliams virš laiptų, nes jį kloti gana lengva (nepaisant rankų nudegimų), ji itin ilgaamžė, o ir stogeliui daug juostos nereikia, tad tai gana nebrangu.

Taigi apie, viską nuo pradžių. Midos juosta – tai speciali juosta naudojama stogo paviršiui dengti, ji pagaminta iš smalos, o paviršius dengtas tokiu “tarkuotos gumos” sluoksniu, kad būtų lengviau klijuoti ir būtų patogesnė vaikščioti. Klijuojama išilgai vandens bėgimo krypties taip, kad vienas juostos kraštas truputį “užliptų” ant kito ir taip galų gale gautųsi vientisas smalos sluoksnis (per sujungimą, žinoma dvigubas), ant stogo. Linksmiausia dalis yra pats klijavimas, klijuoja du žmonės, vienas laiko susuktą juostą, kitas su propano balionu ir specialiu degikliu “šildo” juostą iki tol, kol ji pradeda lydytis, tuomet juosta šiek tiek išvyniojama, kad aplydytas sluoksnis nugultų ant stogo. Juostos svorio užtenka aplydytam sluoksniui prispausti, tuomet procesas kažkiek primena asfaltavimą volu. Pats sunkumas prasideda tuomet, kai juostos svorio nebeužtenka prispausti išsilydžiusiam sluoksniui, tuomet tai tenka daryti rankomis. O tai labai nemalonus darbas net su storiausiomis pirštinėmis, nes spaudžiant juostą per silpnai kyla rizika, kad atsiras nesandarumai, tarpai vandeniui kauptis, raukšlelės ar kitos bėdos. O spaudžiant verdantį asfaltą per stipriai nudeginamos rankos. Kai jos jau nudega ir refleksas jau atitraukia rankas nuo tos smalos, ji dažnai prilimpa prie pirštinių ir degina toliau, tad tenka nusimauti deginančias pirštines ir palaukti, kol plaštakos atvės. Nepaisant to, galutinis stogo paviršiaus efektas puikus, stogas vienspalvis, vienu sluoksniu padengtas, be tarpų, plyšių, patogus vaikščiojimui ir “tobulėjantis” – nuo itin karšto oro jis pradeda lydytis, tačiau, jam vėstant jis vėl susiklijuoja, taip ilgainiui jis tampa dar sandaresnis, nei tik paklotas.

Kai šis etapas baigtas, reikia skardinti stogo kraštus, čia daug mokslų nereikia, prie stogo prigręžiamos medinės lentelės, juos impregnuojamos specialiu tepalu, ant lentelių sukamos skardos, kurios tarpusavyje papildomai suklijuojamos paprastu silikonu lauko darbams. Taip stogas jau paruoštas daugiamečiui eksploatavimui

Kuo skiriasi kaupimas nuo investavimo?

Dažnai žmonės painioja du asmeniniuose finansuose naudojamus terminus „kaupimas“ ir „investavimas“ kartais kaupdami pinigus jie teigia, kad investuoja ir atvirkščiai. Dar dažna klaida būna daiktų pirkimas, t. y. Kuris daiktas laikomas kaupimo, kuris investavimo daiktu ir panašiai. Kaupimas gali būti ne tik vertybinių popierių įsigijimas ar indėlių banke padėjimas. Tai gali būti gyvybės draudimas kaupiamuoju draudimu, pensijų fondai ir t.t. Dažnai siūloma atskirti savo investicijas nuo rizikos. Jei rizika gali paveikti santaupas, tai jau turite ne kaupimą, o investavimą. Tačiau kartais ši taisyklė kaip tik ir nepasitvirtina. Neseniai Lietuvoje buvo banko Snoras žlugimas, kai buvo grąžinama tik 100 000 eurų suma, o jeigu, fizinis ar juridinis asmuo turėjo daugiau, štai Klaipėdos Universitetas neteko daugiau nei 1,5 mln. eurų. Jei investicija staiga tampa neberizikinga, tarkime, valstybė garantuoja investicijos grąžinimą, ji tampa kaupimo instrumentu.

Kalbant apie ilgalaikio naudojimo prekių pirkimą, pavyzdžiui, televizorių, automobilių, butų ir pan., reikia žinoti, kad jos visų pirma skirtos vartoti ir savo ekonominiu turiniu nepriskiriamos investicijoms. Įsigijus šias prekes, lėšos tiesiogiai naudojamos ilgalaikiam vartojimui, nebent jų įsigijimo tikslas – parduoti. Investavimo suvokimas priklauso nuo investuojančiojo. Verslo įmonėms investicines išlaidas daugiau sudaro išlaidos materialiajam turtui įsigyti ir patirti iš jo naudą (realią – perkami įrengimai darbo vietoms arba estetinę – pvz perkami baldai, automobiliai, naujos patalpos) ekspoatavimo laikotarpiu. Vyriausybės išlaidos visuomeniniams objektams yra suprantamos kaip valstybinės investicijos (nors labai dažnu atveju jos neatsiperka). Namų ūkis investuoja įsigydamas nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, kitą finansinį ar nefinansinį turtą, siekdamas jį realizuoti, o ne naudoti asmeninėms reikmėms ar laikyti be kitokio apčiuopiamo tikslo. Tarkime, yra žmonių, kurie kaupia auksą tik dėl to, kad kauptų, jiems tiesiog gražu į jį pažiūrėti. Šiuo atveju tai jau laikoma kaupimu.

Taigi, galime teigti, kad kartais ši riba būna itin jautri ir labai priklauso nuo situacijos, tačiau dažnai viską reikia pažiūrėti per “ką su tuo daiktų veiksiu toliau” prizmę.

Skolinimosi problemos, kai tu jau esi skolinęsis

Turėjau tikrą vienos moters istoriją, moteris buvo tvarkinga, dirbo vienoje didelėje bendrovėje jau daugiau nei 20 metų, turėjo vyrą, kuris tapo alkoholiku ir dar sūnų. Taip jau susiklostė, kad alkoholikas ilgai darbo neturėjo. Taigi, moteriai teko vienai suktis, išlaikyti veltėdį vyrą ir aprūpinti sūnų. Suprantama, teko naudotis greitųjų kreditų bendrovių paslaugomis, kad tik galėtų lengviau sudurti galą su galu. Tiesa, paskolas laiku grąžindavo ir taip visada gaudavo naujas, taip pat netgi sugebėjo išprašyti šildymo ir karšto vandens kompensacijas iš visokių socialinės rūpybos ir paramos skyrių. Žodžiu, moterytė nepasidavė ir visai neblogai sukosi.

Po kelių metų vyro veltėdžiavimo nutarta parduoti butą, išsidalinti turtą ir išsiskirti. Taigi butas parduotas, turtas išdalintas ir ji nusprendė palaukti tinkamo pasiūlymo pirkti naują butą. Po nekurio laiko jai pradėjo skambinti bankai siūlydami investuoti jos banke laikomus pinigus į įvairius fondus. Tačiau ji atsisakė motyvuodama, kad teks butą pirkti ir dar net paskolą imti.

Pagaliau pasitaikė patogus pirkimui variantas, tačiau jai pritrūko gal 4 ar 5 tūkstančių litų. Dalį sumos paskolino draugai, tačiau 3 tūkstančius teko skolintis iš banko.

O štai tada prasidėjo pats linksmumas. Iš visų tuo metu veikusių bankų nė vienas nesutiko duoti paskolos motyvuodamas tuo, kad ji seniau yra ėmusi daugiau nei 10 greitųjų kreditų. Ir nepadėjo nei jos darbo stažas rimtoje kompanijoje, nei tai, kad ten buvo prasta santuoka ir dabar ji viena normali moteris, kuriai trūksta tik kelių tūkstančių litų būsto paskolai. Visų atsakymas buvo vienas, “ne – ėmėte daug paskolų, tai reiškia, kad negalite susitvarkyti su savo finansais ir jums paskolos neduosime”. Po kelių nesėkmingų bandymų, prašomą paskolą vis tik suteikė vienas bankas, žvėriškomis palūkanomis, bet davė, tada ji dar, kaip parankumo gestą perkėlė savo pensijų fondą ir pagrindinę banko sąskaitą į tą banką. Dabar jos gyvenimas jau teka įprasta vaga – paskolą beveik grąžino, finansus susitvarkė ir daugiau jokio banko nieko gyvenime neprašys.