Mac and cheese

kaip-virti-kukuruzusDaugiau niekada savaitės termino darbų neatlikinėsiu per porą dienų. Tada žmonės galvoja, kad neturiu ką veikti ir užkrauna jų dar daugiau. Dėl to nuplaukė mano kelionė į Apuolę ir gražus paskutinis rudens savaitgalis…

Šiandiena vyko mano taip nemėgiamas apsipirkinėjimas. Pagaliau įsigijau knygą „Rankų darbo muilas“, tad galbūt vieną dieną mano puoduose virs ne tik maistas. Taip pat parasiau Kiek virti kukurūzus. Tuo pačiu pasigirsiu ir pasibėdavosiu- nusipirkau kepimo formą. Viskas būtų gerai, bet ji netelpa į mano kepimo puodą. Ir tieeek nedaug trūksta, kad tilptų, na nors apsibliauk.

Šiaip ar taip pirkinį reikėjo išbandyti. Parduotuvėje prigriebiau vokinio sūrio ir galvojau daryti mac and cheese. Kai juos gaminau pirmą kartą, kepti jų nereikėjo. Dabar susiradusi receptą pamačiau, kad visur rašoma apie apkepą. Na, jei apkepas tai apkepas.

4-6porcijoms reikės:
~200g makaronų (dėkit daugiau, kai išviriau kažkaip mažoka pasirodė jų man)
150g sūrio (pirkau vokinį, bet šiam receptui gali būt bet koks, tik kad tarkuotas)
4 šaukštai miltų
4 šaukštai sviesto
1 stiklinė pieno
1 stiklinė half and half (pusė pieno- pusė grietinėlės. Grietinėlės neturėjau, tai nepilnoj stiklinėj pieno ištirpinau gerą šaukštą kaimiškos macnos grietinės)
½ šaukštelio garstyčių (miltelių)
1 šaukštelis druskos
Žiupsnelis pipirų
Žiupsnelis čiobrelių (nebūtina, nebent kaip aš jų dedate visur ir visada)

Makaronus išverdame pagal instrukcijas, nukošiame, perliejame šaltu vandeniu ir paliekame.

Keptuvėje ant žemos ugnies ištirpiname sviestą, sudedame miltus ir maišome kol mūsų masė pradeda gražiai burbuliuoti.

Sudedame prieskonius, pilame pieną, half and half ir gerai maišome. Masė turi būti vientisa, ir su laiku tirštėti. Tada sudedame sūrį ir nuolat maišom, kad lydydamasis sūris gerai pasiskirstytų.

Makaronus sudedame į kepimo indą, užpilame padažu ir šauname į orkaitę 25-30 minučių. Tuo tarpu puolame šveisti keptuvių, nes sūrio padažas labai labai LABAI greitai tirštėja.

Apkepas tikrai skanus. Kitą kartą galbūt įdėsiu trinto česnako ar čili padažo su česnakais… Pasigendu čia aštrumo.


Vištienos ir paprikų pyragas

pyragas-su-vistienaGėda prisipažint, bet vakar mane buvo užpuolusi tinginystė ir anti-įkvėpimas. Gal dėl oro, gal dėl to, jog kaikas namo grįžo net ne ryte, o gerokai po pietų, o gal paprasčiausiai ne ta diena pasitaikė. Šaldytuve it bombos tiksinčios vištienos krūtinėlės panaudojimas buvo viso labo pamarinavimas, paliekant visą darbą šiandienai. Norėjosi kažko naujo, nepabodusio, bet minčių buvo tiek pat, kiek sliekų ant asfalto.

Kiek virti vištieną“ rebusą išsprendė šaldiklyje gulintis sluoksniuotos tešlos gabalas ir paprikos balkone. Šakal makal, šurum burum, va ir mėsos pyragas susimakalavo. O iš atlikusios tešlos išėjo pintinė cinamoninių skarelių su obuoliais.

Vištienos ir paprikų apkepas

Read the rest of this entry »


Peru: nuo indėnų nepabėgsi (2 dalis)

Kas ilsisi, kas mokosi tariamosios nuosakos… Savaitė pralekia greitai ir vieną rytą pabudus laikrodis išmuša gruodžio dvidešimt ketvirtą. Kūčios. Žydrė kaip tik užbaigia savo tobulinimosi kursą (nors ir taip ispaniškai „kerta“ dukart geriau už Valdą), Valdas parašo visus užstrigusius straipsnius ir pažiūri „Draugų“ aštunto sezono serijas per kabelinę televizija. Metas sulaukti, kol baigsis lietus ir bus galima įžengti į kalėdinį Cusco.

Galiausiai išeiname laukan, pražingsniuojame keliomis inkų gatvelėmis ir suprantame, jog čia kažkas netaip. Šiandien miestas triukšmingesnis, nei esame įpratę. Daugiau indėnų, skubančių su žolių kuokštais, medinėmis pakartėlėmis ar šventųjų skulptūrėlėmis.

Diena, kai katalikiškose šalyse visi turi būti susikaupę ir laukti gimstančio barzdočiaus dailidės, kuris vėliau taps reikšminga persona dievo dešinėje. Diena, kai pagonims saulė baigia trumpėti ir pradeda ilgėti šviesus metas. Diena, kai Peru indėnai skuba į Cusco turgų, kad galėtų parduoti daugiau žolelių, vejos gabalėlių, ar kokių niekučių turistams. Visa aplinka tampa šurmuliu, kuriame sunku patikėti tuo, ką matai.

Klaidžiojame po pagrindinėje Cusco aikštėje įsikūrusį turgų, įsigyjame kelis niekučius, Valdas nusiperka receptu archyvas su Pacha Mama vienoje, o Pacha Papa kitoje pusėje (netrukus ją pames, kaip pametė jau tris kepures bei ketverius akinius nuo saulės šios kelionės metu). Dar nusiperkame kelias užrašų knygeles, porą kitų niekučių, tačiau nuo didesnių pirkinių susilaikome, nes prisimename, kad mūsų kuprinės ir taip vaitoja. Geriau jau tiesiog kimšti nuotraukas į atminties kortelę – mažiau realaus svorio.

Kitą dieną tiesiog pavakarieniaujame Kalėdinis meduolis Cusco tylumoje, nes tą dieną tiesiog niekas nedirba – visiems išeiginė. Indėnai atšventė dar vakar, Kalėdos jiems yra tiesiog laisva diena. Kažkieno primesta šventė. Eidami į vieną vis dar veikiančią interneto kavinę sutinkame kelias po pasažo stogu sugulusias indėnų šeimas. Moterys ramiai šnekučiuojasi, vaikai greta žaidžia, o ištroškę tiesiog prieina prie kelio ir atsigeria iš murzinos balutės. Graudu ir baisu žiūrėti į tokią indėnišką „kokakolą“…
Read the rest of this entry »


Peru: nuo indėnų nepabėgsi (1 dalis)

Kalėdas sutikome Cusco, Naujus metus atšventėme Arequipoje, o tarpušvenčiu pakilome keturis kilometrus virš jūros lygio, norėdami apžiūrėti legendinį ežerą Titikaką. Visą laiką mus lydėjo Peru indėnai: spalvingi, kramtantys koką, pardavinėjantys visiems velniams skirtas žoleles ir gyvenantys savo sunkų, tačiau mums labai įdomų gyvenimą.

Pirmiausiai grįžtame į Zuzunaga, atsigauname po Machu Picchu vaizdų, nusiprausiame lietuje ir pradedame dėliotis tolimesnius darbelius. Žydrės tikslas – savaitę lankyti ispanų kalbos kursus ir persilaužti į naują lygį (take ir to the next level). Valdas nusprendžia, jog ateinančią savaitę daug miegos, rašys, taupys ir ilsėsis. Kiekvienam savi reikalai… Grįžę iš Aquas Calientes susirandame naują pigesnį (bet, kaip pasirodė, daug geresnį) viešbutį ir sustojame vienoje vietoje. Tai kažkas naujo mūsų kelionėje.

Liko kelios dienos iki Kalėdų patiekalai, todėl neturime tikslo skubėti toliau. Cusco yra puiki vieta sustoti ir sutikti kokias europiečiams svarbias šventes prieš judant toliau. Sakysit, kodėl tik europiečiams, juk peruiečiai irgi krikščionys? Atsakysim: inkų „pacha mama“ („žemė motina“) čia daug svarbesnė už Mergelę Mariją, o pagoniškos šventės daug rimtesnės už kokias Kalėdas ar Velykas. Tai mes puikiai pajutome per kelias Cusco praleistas dienas.

Kalėdinis indėnų turgus

Smagiausias dalykas, viešint Cusco – ilgai miegoti, o išsimiegojus apsivilkti šiltesnį megztuką ir klaidžioti siauromis miesto gatvėmis. Jei pasiklysti, aukštis ir saulė diktuoja kryptį. Šitaip gali iki begalybės vaikščioti inkų kvartalais, atrasti vis naujas vieteles, kuriose vietinės moterys gano lamas ir bando iš turistų už nuotraukas uždirbti kelias soles.

Kartais lamos tiesiog įsispiria ir nusišlapina ant šaligatvio. Kartais nusituština, todėl vaikštant Cusco gatvelėmis svarbu ne tik atsimušinėti nuo vietinių indėnų pasiūlymų nusifotografuoti su meilia vietine mergaite, laikančia mažą avytę ar lamą rankose. Gyvendamas Cusco centre, greitai įpranti atsispirti nuo penkių pagrindinių pasiūlymų: išsikeisti valiutą, nusipirkti masažą, pietus prabangiame restorane, neblogą turą į vietas, kuriose jau buvai, arba arbatos. Labiausiai vilioja masažų siūlytojos, jaunos ir išvaizdžios merginos, visais savo judesiais žadėdamos šį tą daugiau nei tradicinis nugaros pagrumdymas. Kita vertus, sunkiausia atsispirti kelių smulkių pinigėlių už nuotrauką prašančioms indėnėms – juk tokios spalvingos ir mielos…


Bolivija: šalis, kurioje viskas kitaip

Dažnai mūsų klausiat: na ir kaip po metų kelionės? Ar neatsibodo? Ar vis dar yra stebinančių dalykų? Nuoširdžiai kalbant, įspūdžio kartelės pakilo ir jeigu anksčiau užtekdavo bet kokio ugnikalnio ar ežero kalnuose, dabar norisi vaizdingesnio, taisyklingesnio, aukštesnio… Tačiau pamatę Boliviją supratome, kad dar yra pasaulyje vietų, kurios priverčia kiekviename žingsnyje sakyti „Vau!“

Šį kartą į Boliviją užsukome trumpam, vos savaitei. Pamatėme tik nedidelį šalies gabalėlį, bet apetitas taip pakilo, kad dabar būtinai norime čia sugrįžti kelionės pabaigoje. „Lonely planet“ šmaikštauja, kad Bolivija pasaulyje garsi dėl aukščiausio visko. Mes priduriame – čia yra daug daugiau.

Tai viena vargingiausių šalių žemyne, nors „sėdi“ ant milžiniškų žemės turtų. Bolivija indėniškesnė už Peru ar Ekvadorą, todėl čia dar daugiau tradicinių rūbų spalvų, turgaus šurmulio ir indėniškos, mums dažnai nesuvokiamos tvarkos. Indėniška tvarka yra chaoso sinonimas, tačiau boliviečiams tai visai netrukdo gyventi. Kaip virti grybus – štai kas šovė į galvą. Jie turi savo sistemą, su kuria susidūrėme nuo pirmųjų metrų pasienyje.

Vietinių niekada nepergudrausi

Iš Čilės miesto Calamos ankstyvą rytą pajudėjome prie pasienio. Kelionė turėjo trukti apie šešias valandas – apie dvi valandas turėjome važiuoti iki pasienio, ten susitvarkyti formalumus, pakeisti autobusą į bolivietišką ir likusį laiką kratytis žvyrkeliais iki Uyuni, mūsų tikslo. Deja, nuotykiai prasidėjo dar Čilės pusėje, kai autobusėlis užkaito ir sustojo visiškoje dykynėje.

Vairuotojas paprašo, kad visi duotų savo turimą geriamą vandenį – bandys pilti į radiatorių ir tokiu būdu nuvažiuoti bent iki artimiausio kaimelio už keliolikos kilometrų. Paaukoto vandens užtenka keliems šimtams metrų. Vėl sustojam toje pačioje dykumoje, bet dabar jau blogiau – nebeturim vandens.

Stovim, laukiam, vėjas kaukia. Didžiausia problema šiuo metu – norėti į tualetą. Autobuse nėra, o aplink tik lygumos, todėl vyrukai mažų reikalų dar subėgioja (kažkam kyla drąsi mintis taip pripildyti autobuso radiatorių). Bet ką daryti, jei kas nors užsimanys daugiau? Atsakymas: eiti kuo toliau. Netrukus atsiranda drąsuolių, kurie nutolsta gal kelis kilometrus „dykumos apžiūrėti“, rizikuodami grįžę autobuso neberasti. Bet grįžta visi, akivaizdžiai laimingesni. Kaip užsinorėjau sriubos. Po dviejų valandų keliu pravažiuoja pirma transporto priemonė, kaip tik turinti šiek tiek daugiau vandens, todėl esame išgelbėti – netrukus pasiekiame kaimuką ir pasipildome vandens atsargas.

Jeigu čia kaltę galima suversti technikai, tai dėl kito nuotykio kaltinti galime tik save. Jei apskritai yra prasmės kažką kaltinti. Kai čilietiškas autobusas atvyksta į pasienį ir visi susirenkame išvykimo antspaudus, po kelių minučių esame paleidžiami dykynėje, kur mūsų jau laukia bolivietiškas autobusas. Dvigubai mažesnis už mūsiškį. Tai reiškia, kad sėdimas vietas gaus greičiausiai ten nubėgę, kiti stovės keturias valandas. Valdas užsiima eilę prie išėjimo ir prieš pat autobusui sustojant dar šūkteli Žydrei: „Šansų pergudrauti vietinius mažai, bet pabandom“.

Laukite antros dalies.


Finansų krizės pasekmės

Turbūt vienintelis dalykas, dėl ko profesionalai sutarė (na, ir kas jau yra beveik faktas) – tai jau netik finansų krizė, tai jau liečia ir tikrąją ekonomiką. Tačiau prognozės, kada blogiausia bus praeityje išsiskyrė – vieni sakė, kad jau 2009 pabaigoje galima laukti pagerėjimo , kiti sakė – gal dar anksčiau, vos tik investuotojai atgaus pasitikėjimą vieni kitais, ir vėl plūstels į rinkas, treti, kaip pvz Boston Consulting Group CEO, sakė – čia prireiks ne 2, o minimum 5 metų, kol viskas sugrįš į savo vietas.

Pačiame bankų sektoriuje artimiausiu metu dar nieko gero nežadama. Pirma, tai ne visi nuostoliai jau nurašyti, nes dar dabar nėra aišku, kiek verti kai kurie instrumentai. Tad 700 JAV milijardų, skirtų gelbėti rinkas gali būti ir ne pabaiga. Kaip pastarųjų dienų naujienos parodė, dar ne visi bankai surankiojo visus galus – penktadienį pagalbos paprašė Bank of America, kuris iki tol buvo tas bankas, kuris galėjo sau leisti gelbėti kitus, nuostolius gerokai padidino Deutsche Bank. Dėl šitų priežasčių tarpbankinė pinigų rinka gali dar ir neatsigauti – kol neaišku, kokią tikimybę bankrutuoti bankas, kuriam tu skolini, tol tu esi labai nelinkęs skolinti. Tad paskolos čia tikrai negausi. Be to, dauguma bankų stengiasi didintis savo kapitalo rezervus, kurie per paskutinius metus buvo sumažėję iki 4-5% (equity/assets), o dabar ir 13% neatrodo labai daug. Kadangi dabar išleisti naujų akcijų beveik neįmanoma, bankams belieka pardavinėti savo turtą, taip sukuriant dar didesnę pasiūlą rinkose, dėl ko jos krenta dar žemyn. Gam keistos investicijos gaunasi. Šis kapitalo auginimo procesas, pasak daugumos, dar turėtų užsitęsti. Taip pat artimiausiu metu nematysim bankų spekuliacijų savu kapitalu (prop. trading), didesnę konsolidaciją rinkoje, grįžimą prie tradicinių veiklos modelių, ir, galbūt, vadinamųjų „bad banks” atsiradimą.

Didesnis bankų reguliavimas irgi turbūt laukia priešakyje. Dauguma pasiūlymų buvo maždaug tokie: skatinti kotracikliškus kapitalo rezervus (t.y. aukštą gerais laikais, ir žemą – blogais laikais), tarptautinį reguliavimą; keisti atlyginimų struktūras, kad šios daugiau dėmesio kreiptų į ilgalaikius rezultatus (t.y. panaikinti option’ų schemas, išmokamoms akcijoms taikyti ilgesnį užšaldymo periodą, naudoti tik kartu ir riziką įvertinančius rodiklius veiklai įvertinti, neapriboti downside’o). Daug kas kalbėjo apie naujus modelius, kurie geriau įvertintų mažai tikėtinų įvykių (vadinamųjų “Black Swans”) riziką, ir bankas žinotų ne tik tai, kas gali įvykti su jo turtu 95% laiko, bet ir tai, kas būna tuose likusiuose 5%, kurie įvertintų likvidumo riziką. Tiesa, Harrison Hong pastebėjimas irgi buvo labai įdomus – pasak jo, naujų reguliavimo taisyklių gal ne tiek ir reikia. Daug svarbiau, kad jau esamų būtų laikomąsi. Bet paklausius Vokietijos finansinių institucijų reguliuotojo, panašu, kad greičiau jau bus „daugiau, vadinasi, geriau”.

KPMG atliko bankų apklausą, kurioje klausė, kas, pačių bankų nuomone, buvo krizės priežastys, ir kas turėtų ateityje keistis. Populiariausi atsakymai – rizikos valdymo kultūros ir priežiūros trūkumas, neteisingi (arba pagrįsti neteisingom prielaidom) modeliai, visi su rizika susiję dalykai buvo tarp svarbiausių priežasčių, ir jie jau dabar įgauna daug daugiau svarbos, ir būtent šia kryptimi patys bankai ir draudimas dirbs ateityje, kad tokios situacijos nepasikartotų. Tiesa, pati svarbiausia priežastis, pasak bankų, buvo atlyginimai ir sąlygos, kurios leido neatsakingai elgtis. Tačiau jų sąraše dalykų, kurie bus keičiami nėra. Bent jau ne iš bankų pusės.

Galiausiai, keli kalbėtojai pastebėjo, kad valstybių į rinkas pilami pinigai turės neigiamų efektų. Pirma, tai dalinai nacionalizuotiems bankams bus labai sunku išpirkti akcijas iš valstybės – tiesiog artimiausiu metu tam nenusimato geros sąlygos. Tad valstybė greitai savo pinigų neatgaus. Antra, tokia pinių masė nori nenori sukels infliaciją. Nors dabar bijoma defliacijos, ateityje infliacija gali siekti ir 7-8%. Tiesa, taip manė tikrai ne visi. O net jei taip ir nutiktų – bent jau mes tai pripratę.


Peru: keistenybių ir griuvėsių kraštas

Valdas į Peru šiaurėje esantį Piuros miestą atsibeldė diena vėliau už Žydrę, labai nelaimingas dėl prarastų 50 litų. Maždaug tiek nuostolių teko patirti vidurnaktį pasienyje keičiant JAV dolerius į soles, kai apsukraus keitėjo kalkuliatorius parodė neteisingą sumą.

Pasirodo, šitie fokusininkai sugadina skaičiuotuvus taip, kad netgi įvedant teisingus skaičius rezultatas būna apčiuopiamai mažesnis. Ir dar turbūt akyse pamato, kad prieš juos stovi apsimiegojęs žurnalistas su humanitariniu išsilavinimu. Informatiko su tokia paprasta artitmetika, kai vienas JAV doleris yra vertas trijų solių, neišdurtum. Valdą išdurti galima. Čia pat per kelis kvartalus pravežęs motorikša užsiplėšia penkių solių kainą. Už tiek su normaliu taksi per visą miestą pervažiuotum. Nesusitarta buvo iš anksto ir štai… Velnias, atsibusk!

Po tokios “puikios” pradžios pradeda vystytis atšiaurūs jausmai šitam kraštui ir jo žmonėms, bet čia tik pirmasis kultūrinis šokas. Nesinori daryti išvadų po pirmųjų viešnagės valandų. Gerai, kad netrukus laukia susitikimas su Žydre. Po kelių minučių jau labinamės nedideliame viešbučio kambarėlyje, kurį dieną prieš pasirinko apsimiegojusi Žydrė (taigi, kambarys primena močiutės palėpę) ir kartu einame ieškoti kito, normalesnio.

Pirmos geros naujienos – viešbučiai Peru tikrai pigūs. Tą buvome pajutę jau pirmąkart atvykę į Peru prieš kelis mėnesius. Dabar vėl maloniai stebimės už normalų kambarį su vonios kambariu, televizoriumi (jo beveik nežiūrim, bet vis tiek malonu) ir dviem gelsvais rankšluostukais mokėdami dešimt JAV dolerių (už abu). Net Ekvadore tokią kainą retai gaudavom. Toks pigus laisvalaikio praleidimas man tikrai patinka. Tiesa, gera kaina mūsų nesulaiko Piuroje ilgiau nei vienai nakvynei. Jau esame čia buvę ir nieko gero nepamatėm. Nepuoselėjam didelių vilčių ir dabar.

Nuotaiką kiek pataiso apsilankymas “visai nieko” rūbų parduotuvėje, kur Žydrei pagaliau pavyksta nusipirkti naujas kelnes (ieškojo jau keli mėnesiai), o ir Valdas šiek tiek atnaujina garderobą. Tačiau tašką Piuros istorijoje padeda riebus kažkokios skylės greta mūsų viešbučio padavėjas Pepė. Puola su mumis bendrauti, tačiau nutraukia kiekvieną sakinį ir pabaigia jį pats. Dar vienu klausimu. Taip gal dešimt minučių esam gniuždomi, kol pabaigiam gėrimus ir nusprendžiam atsisveikinti. Pepė tuo metu kemša vištiena ir atsainiai atkiša riebaluotą kumštį – suprask, ranka nešvari, tai paspausti negaliu. Ir net visai nepagalvoja apie savo sveikata. Trinktelim kumštis į kumštį ir bėgam plautis rankų.

Peru keistenybės
Apie tai vėliau tikriausiai dar ne kartą rašysim, bet nėra kitos išeities. Peru yra pakankamai civilizuotas, bet vis tiek labai keistas kraštas. Sunku pasakyti, kodėl taip yra, tačiau visokie keistumai tiesiog kiša galvas iš už kiekvieno kampo jau nuo pirmos dienos.


Peru: nuo indėnų nepabėgsi

Kalėdas sutikome Cusco, Naujus metus atšventėme Arequipoje, o tarpušvenčiu pakilome keturis kilometrus virš jūros lygio, norėdami apžiūrėti legendinį blynai su baravykais Titikaką. Visą laiką mus lydėjo Peru indėnai: spalvingi, kramtantys koką, pardavinėjantys visiems velniams skirtas žoleles ir gyvenantys savo sunkų, tačiau mums labai įdomų gyvenimą.

Pirmiausiai grįžtame į Cusco, atsigauname po Machu Picchu vaizdų, nusiprausiame lietuje ir pradedame dėliotis tolimesnius darbelius. Žydrės tikslas – savaitę lankyti ispanų nemokami kursai ir persilaužti į naują lygį (take ir to the next level). Valdas nusprendžia, jog ateinančią savaitę daug miegos, rašys, taupys ir ilsėsis. Kiekvienam savi reikalai… Grįžę iš Aquas Calientes susirandame naują pigesnį (bet, kaip pasirodė, daug geresnį) viešbutį ir sustojame vienoje vietoje. Tai kažkas naujo mūsų kelionėje.

Liko kelios dienos iki Kalėdų, todėl neturime tikslo skubėti toliau. Cusco yra puiki vieta sustoti ir sutikti kokias europiečiams svarbias šventes prieš judant toliau. Sakysit, kodėl tik europiečiams, juk peruiečiai irgi krikščionys? Atsakysim: inkų „pacha mama“ („žemė motina“) čia daug svarbesnė už Mergelę Mariją, o pagoniškos šventės daug rimtesnės už kokias Kalėdas ar Velykas. Tai mes puikiai pajutome per kelias Cusco praleistas dienas. Todėl ir valgome labai atsargiai, žiūrėdami ką.

Kalėdinis indėnų turgus
Smagiausias dalykas, viešint Cusco – ilgai miegoti, o išsimiegojus apsivilkti šiltesnį megztuką ir klaidžioti siauromis miesto gatvėmis. Jei pasiklysti, aukštis ir saulė diktuoja kryptį. Šitaip gali iki begalybės vaikščioti inkų kvartalais, atrasti vis naujas vieteles, kuriose vietinės moterys gano lamas ir bando iš turistų už nuotraukas uždirbti kelias soles.

Kartais lamos tiesiog įsispiria ir nusišlapina ant šaligatvio. Kartais nusituština, todėl vaikštant Cusco gatvelėmis svarbu ne tik atsimušinėti nuo vietinių indėnų pasiūlymų nusifotografuoti su meilia vietine mergaite, laikančia mažą avytę ar lamą rankose. Gyvendamas Cusco centre, greitai įpranti atsispirti nuo penkių pagrindinių pasiūlymų: išsikeisti valiutą, nusipirkti masažą, pietus prabangiame restorane, neblogą turą į vietas, kuriose jau buvai, arba žolės. Labiausiai vilioja masažų siūlytojos, jaunos ir išvaizdžios merginos, visais savo judesiais žadėdamos šį tą daugiau nei tradicinis nugaros pagrumdymas. Kita vertus, sunkiausia atsispirti kelių smulkių pinigėlių už nuotrauką prašančioms indėnėms – juk tokios spalvingos ir mielos…


Kietas Trinidado riešutėlis

Kietas Trinidado riešutėlis
Šitos salos iš karto nesukramtysi, kaip cheminio bulvių traškučio su plastmasinio sūrio įdaru. Trinidadas neatsiskleidžia iš karto, jis tarsi ežiukas pasitinka susirietęs į kamuolį ir atkišęs spyglius. Tik paėmęs jį ant rankų ir švelniai paglostęs gali pamatyti, kad tame spyglių kamuolyje slepiasi riesta nosis, žavios akytės ir aštrūs, bet nepikti nagučiai. O šitos kelionės laukėme labai ilgai.

kelionesPirmosios dienos sostinėje Port of Spaine praėjo desperatiškai galvojant, kaip kuo greičiau išsinešdinti iš šito miesto, o gal ir iš šitos salos. Po dviejų savaičių jau gana graudžiai mojavome šiam nesaugiausio valstybės miesto titulą turinčiam miestui. Netgi lankė šventvagiškos mintys pabūti čia savaitę ilgiau, jas pavyko nuvyti tik ištraukus didelių išlaidų kortą.

Kas pasikeitė? Tiesiog pradėjome triaukšti tą kietą riešutėlį, atrasdami vis naujų skonių. Pirmiausiai apsipratome su gatvėmis ir skubančiais įmonių darbuotojais. Atradome vis daugiau saugių ir smagių rajonų. Galiausiai perpratome vietinio transporto sistemą ir gana pigiai pradėjome keliauti po šalį, pamatydami vis daugiau jos spalvų ir susipažindami su jos istorija.

Trinidado gyventojai – tikras tautų, kultūrų, odos spalvų ir kalbų katilas. Ačiū už tai reikėtų tarti anglams ir ispanams, kurie pasikeisdami valdė šias salas, gabendami į čia esančias plantacijas vergus iš Afrikos. Vėliau salose padaugėjo užsidirbti norinčių atvykėlių iš Indijos ir Kinijos, o tašką padėjo iš gelmių ištryškusi nafta, atvėrusi Trinidado vartus viso pasaulio verslo žmonėms.

Taip ir jautiesi šioje saloje – tarsi katile, kuriame verda gyvenimas gatvėse, liejasi emocijos ir kartais pokšteli karštakošių jaunuolių šautuvai. Nieko ypatingo. Niujorke ar net tame pačiame Vilniuje kartais gali būti kur kas nesaugiau. Verda ir eismo sistema su britų palikimu – eismu kaire puse.

Praeini pakelėje pastatytą indų šventyklėlę, o greta – jau kinų prekybos kvartalas, už kurio būriuojasi Amerikos reperių muzikos garsiai klausantys juodaodžiai. „Respect, man“, – taria vienas iš jų ir atkiša kumštį. Tai pasisveikinimo ritualas, kurio metu užuot spaudus vienas kitam ranką užtenka lengvai sutrenkti kumščiais ar alkūnėmis.

Judi toliau ir už nugaros palikęs purviną uostą netrunki prieiti tvoromis apstatytą ir apsauginiais nusagstytą turčių kvartalą. Už jo stūkso gana nesaugios naktį ir benamių pilnos kapinės, o gretimame kvartale – vėl prekyba brangiais valgiais ir ekstravagantiškų mados kolekcijų pristatymas ekskliuzyviniuose vakarėliuose. O kur dar gražūs ežerai lyg veidrodžiai.

Išvažiuoji už miesto ir gali susipažinti ne tik su kamščių pilnomis gatvėmis, bet ir keletu salos įdomybių. Į Port of Spainą atvežti vergai buvo apgyvendinami lūšnose ant greta stūkstančių kalvų. Miestui tapus sostine čia kūrėsi vis daugiau turčių, kurie privengė vargingų kvartalų, tad savo namus statė arčiau jūros. Argi ne kurioziška situacija – vargšų bendruomenės dabar turi lūšnas kalvose su puikiais vaizdais į Karibų jūrą, o turčiai spaudžiasi nusausintose pelkėse…


Madridas – saulės miestas

Šį kartą atostogos atėjo taip, kaip ateina koks šeštadienis arba močiutės gimimo diena – dirbom, dirbom ir jos tiesiog atėjo. Metas aktyvus, todėl nebuvo laiko nei detaliam maršrutui parengti, nei vizijai, misijai ir strategijai sudaryti. Tiesiog penktadienį tyliai pabaigėm darbus, nuvykom į oro uostą ir išskridom į saulės miestą Madridą, turėdami tikslą aplankyti ne tik šį miestą, bet ir visą šiaurinę Ispanijos pakrantę.

„Katinų“ miestas
Persėdant Frankfurte lėktuvas užvėlavo, todėl Madridą pasiekėm kiek vėliau, negu tikėjomės – apie pirmą nakties. Vėliau supratom, kad niekam čia tas neįdomu – žmonės be šeštos ryto nelabai užmiega, todėl savo draugus, pas kuriuos apsistojome, radome be vargo.

Keliauji per naktinį miestą ir grožiesi, kaip gyvenimas jame, net atokesniuose rajonuose, verda. Madridiečiai paprastai tiek užsišvenčia, kad kitą dieną miega iki pietų, o vakare vėl tūsinasi. „Lonely planet“ rašo, kad dėl tokio gyvenimo būdo kiti ispanai madridiečius vadina katinais. Apibūdinimas, sakyčiau, labai arti tiesos…
Apsistojame draugų, kuriuos susiradome per hospitalityclub.org, bute. Kelionės ir paskutinė hyper aktyvi darbo diena taip išvargino, kad pasisveikinę norime tik griūti į lovą. Beveik taip ir pavyksta.

Kita diena prasideda jau gerai įsidienojus. Jokių konkrečių planų, ką pamatyti ir ką nuveikti neturime, bet vėliau paaiškėjo, kad čia niekas nieko neplanuoja.
Tiesiog eini į miestą, susitinki su draugais, eini į klubą, kitą klubą, tapas barą (papasakosiu daugiau, kas tai), servezerią (alaus barą), vėl į klubą… Gyvenimas kaip šventė.

Pirmo išėjimo į lauką tikslas – išgerti kavos ir užkąsti. Šeštadienį tai padaryti kiek sudėtingiau, nes ispanai jau pusiau švenčia, o sekmadienį beveik neįmanoma, nes tada jie jau švenčia, kaip dera. Mums pasitaiko šeštadienis, todėl viskas gerai.

Lengvos pažintys
Hola! Šitas žodis būtinas bet kurioje ispaniškoje įstaigoje ir geriau jį spėti pasakyti pirmam. Paprastas mandagumo gestas, be kurio tave padavėjai gal ir aptarnaus, bet tikrai nebus malonūs. Tokie jau tie ispanai – dirba savo malonumui, o jeigu darbas (ar klientas) jiem nemalonus, tai iš karto pamatysi.

Dar vienas dalykas, kuris gali kristi į akis kavinėse ar baruose – šiukšlės ant grindų. Ispanai sėdėdami prie baro nepergyvena dėl panaudotos servetėlės ir tiesiog meta ją ant žemės, todėl po kurio laiko prie baro susidaro tokios šiukšlių krūvelės, vėliau sušluojamos užeigos darbuotojų. Iš pradžių dėmesį atkreipia, bet vėliau įpranti.

Vienas geriausių dalykų, ką galima gauti rytais Ispanijos kavinėse, yra stipri „caffe solo“ ir saldžios bandelės. Mmm… Kava visur, kur buvome, buvo vienodai gera, o bandelės tikrai skanios, todėl Lietuvoje rytais beveik nevalgydami per atostogas tapome tikrais pusryčių maniakais.

Taigi užkremtame pusryčių (apie 14 val. dienos) ir kreipiame savo kojytes miesto centro link. Pasisekė įsikurti visai netoli, todėl gana greitai prižingsniuojame pagrindinius miesto kvartalus.

Madridas neturi tokių saldainiukų, kaip Vokietija, Eifelio bokštas, Tower bridge ar arklio ieškančio Gedimino skulptūra. Užtai žmonės šitam mieste – nors prie žaizdos dėk.
Vėliau vietiniai pasakojo, kad pažintys čia mezgasi ir užsibaigia akimirksniu. Eini gatve, pamatai simpatišką žmogų, pasisveikini ir čiuožiat kartu į klubą ar namo, DVD žiūrėti. Tiesiog taip.

Pabandykim tai įsivaizduoti Lietuvoje. Labas, kuo tu vardu? (pliaukštelėjimas per žandą). Gal einame į klubą, pašoksime, išgersime? (Trinktelėjimas į nosį). Supratau, netraukia. O tu domiesi? (spyris į tarpukojį). Na, maždaug taip. Read the rest of this entry »